Gerai suplanuota. Esame dykumoje, karšta, jaučiuosi leisgyvis.

Viskas, ko dabar noriu, - tai pailsėti. Esu pavargęs - siela labiau nei kūnas. Būdamas paaugliu dalyvaudavau dviračių lenktynėse ir manau, kad dabar man tai labai padeda. Tada daug treniruodavausi ir galėjau įvertinti, kiek daug galiu prisiversti padaryti.

Žygyje stengiuosi važiuoti dviračiu visur kur įmanoma, man tai labai patinka. Be to, be važiavimo čia dar labai daug ką norisi nuveikti: pasimokyti ispanų k., pabendrauti su puikiais žmonėmis arba tiesiog pamąstyti ar pafilosofuoti. Geriausios mintys paprastai ateina po keleto valandų visiškos tylos. Važiuojant dviese su Manueliu Ekvadore mums pavyko įveikti gan aukštus ir stačius kalnų kelius.

Peru jaučiausi labai laimingas. Kiek vėliau Goda priminė, kad prieš dvi dienas kirtome dykumą. Nustebau, nes nieko sunkaus ar varginančio neprisiminiau. Naujai prisijungę komandos nariai - Ivanas, Marcio, Mariella, Soledad, Walteris, Oskaras, Omaras, o ypač Mary - man suteikė tiek daug jėgų, kad atrodė, jog Andus ir apskritai visą Peru skriste perskridau. “Gracias amigos para tu fuerza”.

Tačiau dauguma mūsų naujų draugų baigė žygį ir mes vėl esame vieni. Dabar turbūt suprantate, kodėl jaučiuosi pavargęs - aš tiesiog labai daug ir ilgai važiavau. Kita priežastis ta, kad man tiesiog apmaudu kai gali susidraugauti su naujais žmonėmis, tačiau senkačią dieną turi atsisveikinti. Visuose miestuose kur sustodavome nakvynei, sustikdavau naujų draugų. Šokdavome, juokaudavome, o kartais ir verkdavome kartu. Tačiau tai trukdavo tik dieną. Čia - Taikos žygis. Mes turime planą, kurio turime laikytis. Vienok Sigitui (mūsų prezidentui) tai labai sunkiai einasi. Keliaujame kartu jau beveik pusę metų, myliu ir gerbiu kiekvieną dalyvį. Iš visų kažko išmokau ir padariau labai didelį žingsnį link savo tikslo - BŪTI TOLERANTIŠKAM.

Nežiūrint to manau, kad kai atvyksime į Afriką paliksiu grupę. Šis žygis yra tiesiog per greitas, per didelis krūvis. Paklokas dar galutinai neapsisprendžiau. Turiu dar dvi savaites.

Ir dar. Noriu padėkoti visai Centrinei ir Pietų Amerikai. Jūs suteikėte mums daug vilties ateinančiam tūkstantmečiui. Nesutikome nei vieno rasisto, niekada nesijautėme nelaukiami. Priešingai! Jūs mus sutikote be galo draugiškai ir svetingai. Jūs žinote, kad esu vokietis. Mano šalies istorija nėra labai graži. Visiems žmonėms reikia mokytis, o ypač vokiečiams, kad visi žmonės yra vienodi visur - iš kokios pasaulio šalies bebūtų. Mūsų visų gyvenimai yra panašūs. Man gėda dėl tų, kurie mano, kad jų šalis yra geresnė nei kito.

Taika visiems.


Linkėjimai nuo Oliverio Don Stephan.

ATGAL