Sveiki, retai gi tenka parašyti, nors ir kaip to norėčiau - arba nėra galimybės prisijungti, arba susidaro eilė ir neturiu nei kantrybės, nei sveikatos laukti savo eilės.

Pirmosios naujienos iš Graikijos, kuri nepanaši į tą Graikiją, kurios įvaizdį buvau susikūrusi. Važiuodama dviračiu kartais net nustembu klausdama savęs - "Palauk, palauk, tai kur gi dabar esame, Ispanijoje, Maroke ar kitur?!" Jokių istorinių įžymybių dar nematėme, gal pavyks jas bent viena akimi pamatyti Delfyje ar Atėnuose, čia dar turime gauti Izrealio vizas, o paskui antradienį (rugpjūčio antrą ar trečią, nežinau) tris dienas keltu kelsimės per Egėjo jūrą. Jei viskas klostysis gerai, tai būtent taip ir bus.

Tačiau Valterio su Manueliu Sofijoje nesutikome, nes, pasirodo, jiems Bukarešte Bulgarijos vizų nepavyko gauti, todėl jie patraukė per Serbiją ir Kosovą. Manuelis mobiliu telefonu informavo Sigitą, kad jie perduos visą informaciją Meksikos ambasadai Atėnuose, kur ir sutarėme susitikti.

Bulgariją skriste perskridome, ne dviračiu - traukiniu. Sofijoje gavome Sirijos vizas ir dar tą patį vakarą pasiekėme Kulatą (Bulgarijos pasienio zoną). Kitą rytą įvažiavome į Graikiją. Karštis neišpasakytas. Po 60 km išleipome. Sustojome Rodopolyje. Toliau nusprendėme važiuoti traukiniu. Bankai uždaryti, sekmadienis, o ir bankomato nėra. Stoties viršininkas užtikrino, kad pavyks susitarti su traukinio darbuotojais, gal pavyks dykai, jei ne, sumokėsite atvykę į Salonikus.

"Sumetėme" dviračius į bagažo vagoną ir laimingai snaudėme iki galinės stoties - Salonikų. O čia sugaišau mažų mažiausiai valandą, kol išsiaiškinau, kad ne tik pasų neatgausime, kol nesumokėsime, bet dar ir 50% reikės mokėti daugiau. Paprašiau stoties direktoriaus. Sako, ateikite ryte, tada ka nors ir sugalvosime.

Ryte paaiškėjo, kad mūsų nuodėmė traukinių knygoje jau užregistruota ir jos sumažinti negalima, tačiau mums nuolaidą davė už "grupinį". Po to dar graudžiai teko mestis už viešbutį, nes niekas nenorėjo už nakvynę mokėti, nors visi vos laikėmes. Čia gi mums pasipainiojo toks graikų kalbos profesorius, kuris mums atnešė pyragų ir uogienės, o kitą rytą padėjo Ančicai išsiųsti seną pasą. Tą pačią dieną šis Salonikų profesorius, beje jis vardu STAVROS, dar karta perbėgo mums kelia. Mes jam taip patikome, kad jis panoro mus vakare vėl pamatyti ir pamaitinti. Skambino, kad laukia priekyje, kažkokiame restorane prie autostrados. Viskas baigėsi tuo, kad ir jis, ir mes baisingai nusiplukėme vieni kitų beieškodami ir buvome taip pavargę, kad jau net ir tų gardžių lauktuvių nebesinorėjo. Niekas negalėjo suprasti, kodėl jis toks atsidavęs, ir pagalvojome, kad jam ne visi namie, nes jis po to tranzavo autobusą, kad grižtų namo į Salonikus. Na, bet, patarlė sako - toks tokį pažino ir ant alaus pavadino.

Tiesa, važiuodami čia Egėjo jūros pakrante per kurortinį miestelį sutikome daug rusų ir lenkų, o vieni net sustabdė, pasirodo, kad jie mus per televiziją matė Lenkijoje. O šiandien, kai Pjeras užėjo į dviračių parduotuvę Larisoje - jį irgi atpažino, vakar rodė per televiziją. Agiokampos mus maloniai priėmė Graikijos SERVAS atstovas, jis mus paglobos ir Atėnuose.


Goda

Turiu papasakoti, kaip atvykome iki Atėnų, kur užgimė pasaulio kultūra. Nuo Salonikų važiavome dviračiais tiesiai į pietus, o jūra tik retkarčiais šmėkštelėdavo. Pakeliui į Agiokambos sutikome daug rusų ir lenkų, atvykusių poilsiauti Graikijoje prie Egėjo jūros. Persiristi šiapus nebuvo taip lengva. Labai nustebome, kai mus sustabdė lenkų grupelė, pasiteiraudama, ar nebūsime tie žygeiviai, kuriuos jie matė per Lenkijos televiziją liepos viduryje. Prisiminę, jie pasiteiravo, kuris iš Wroclaw, o kuris tas fizikas, kur subūrė grupę. Vėliau, kai atvažiavome į Agiokambos, mus pasitiko Graikijos "SERVAS" koordinatorius  PAVLOS KARANIKOS, o kempingo direktorius pakvietė vakarienės, už kurią mūsų nuostabai teko patiems užsimokėti, netrukus atskubėjo vietinė televizija.

Kitą dieną vėl laukė kalnai. Šį sykį darėme "kombinuotą" ir tik į naudą. Iki Larisos garbingai mynėme pedalus, o paskui įlipome į traukinį, kur visai netikėtai susitikome Valterį ir Manuelį, dar šviežiai išvargusius nuo nemigos ir Jugoslavijos įspūdžių. Jie pasakojo, kad serbai atsipalaidavę, linksmi ir maukia alų, nuoširdžiai kalbina ir be paliovos juokauja karo tema. Girdėtas motyvas, primenantis M.Remarką "Vakarų fronte nieko naujo" arba "Trys draugai". Manuelis filmavo, ir aš viena akimi mačiau Kosovą - tiltai ir keliai gerokai apgadinti, bet, rodos, žmonės su tuo susitaikė, tyliai ir kantriai suka ratus aplink. Dabar jis taikus tarptautinių taikos organizacijų skruzdėlynas, todėl mūsiškiams lotynams labai pravertė ir lenkų, rusų, anglų ir italų kalbos. Mes gi dar būdami Bulgarijos-Graikijos pasienyje skaičiavome karinius traukinius riedančius Kosovo link ir juokaudami prašėme perduoti jiems mūsų linkėjimus. Pasaulis labai neramus, ir gyvybė tokia trapi, kad jei nors vienas iš tų traukinyje riedančių tankų atsisuktų, mūsų žygį be pėdsako nuneštų. Ir negi viskas per niek?

Liepos 28 dieną, praėjus lygiai metams, kai mes, lietuviai, savo noru išvykome iš namų, užkopėme į Delfus, graikišką Macupiciu. Bet taip susipykome, kad muziejui ir laiko neliko, bet užtat vakare šviečiant pilnačiai juokėmės vieni iš kitų, gardžiuodamiesi vynu.

Pirmoji naktis Atėnuose. Liepos 29-oji. Pūtėme į akį atsipalaidavę ir pavargę nuo varginančių karščių, pavėsyje 36 laipsniai "šilumos". Lietuvos ambasada tuštutėlė, atostogauja, tik viena Kristina pluša. Ji ir išplatino mūsų pačių rašytą pranešimą spaudai. Sigitui be paliovos skambino rimtas anglų kalba leidžiamas laikraštis "Atėnų naujienos", bet jie matyt pritrūko kantrybės mūsų sulaukti, tai telefonu uždavė keletą klausimų, gal dar parašys. Štai "TA NEA" paskelbė mūsų pranešimą dar prieš žygio atvykimą, todėl mus pasitiko pora graikų, kurių giminaičiai dalyvavo Žvejonės organizuotame dviračių žygyje po Aukštaitiją. Mažas gi tas pasaulis!

O štai didžiausias privatus Atėnų kanalas MEGA pasirodė kur kas pranašesnis, nes atvykę į Dafni rajoną iškamantinėjo kiekvieną paeiliui, išklausinėjo apie taikos juostą, užfiksavo žygeiviškus žygio atributus ir pasiskolino mūsų vaizdajuostę, o šiandien visi sukišę nosis į televizorių klykėme iš pasitenkinimo.

Izraelio vizas gavome visi, bet mūsų situacijos tokios skirtingos, kad tik kiekvienas pats gali susigaudyti kiek ir kokiu vizų reikia, ir kaip geriausiai pasielgti esant, pavyzdžiui, tokiai situacijai - Slavekas ir Waldemaras turi Izrealio ir Sirijos vizas viename pase tame pačiame lape, ir kaip reikės suktis, dievai žino, o jų čia daug! Iranas gi mokestį už vizą plėšia pagal akių spalvą - lietuviams 15 USD, italams 50 USD, o lenkams 100 USD!

Belūkuriuodama savo eilės pas auksarankį dviračių meistrą nutariau apsilankyti mūzų malune - Nacionaliniame architektūros muziejuje. Štai ka ten radau:

AMŽINYBĖ

Norėjau Afroditę paliesti,
Ir velnią nuo jos nubaidyt,
O Erosą, angelą meilės,
Su savim į kelią paimt.

Nors buvo drovi,
Sandalu užsimojo,
Kai velnias, pakėlęs akis,
Iš padilbų šypsojo,

Apglėbęs per juosmenį,
Rojų net žadėjo.

Bet deivė pati apsigins,
O velnias nuo jos neatstos,
Nes marmuras baltas,
Ir amžinas kietas akmuo.

Goda

Atrodo, šiek tiek pailsėjau ir gal galėsiu kai ką parašyti. Kelte įsikūrėme visai neblogai. Aš denyje pasistačiau palapinę, ir tai man atstoja personalinę kajutę. Miegojau gerai, bet anksti iš ryto prižadino aplink susirinkusiųjų balsai: atplaukėme į Thirą (Santorini) - pirmąją salą mūsų maršrute iš Graikijos į Izraelį - ir keleiviai susispietę denyje grožėjosi nuostabiais vaizdais. Pasivaikščiojęs po laivą bandžiau vėl miegoti, bet antras miegas jau buvo nebe tas - užkaitino saulė, pabudau vidurdiernį visas šlapias nuo prakaito ir skaudančia galva. Norėjau valgyti, bet nei graikiškų pinigų, nei maisto nebeturėjau. Lipdamas į keltą net ir nepagalvojau, kad negalima bus užsimokėti su VISA kortele.

Po vidurdienio sustojome kelioms valandoms garsioje Patmos saloje, kur Jonas Evangelistas parašė Apokalipsę.... Salos "bankomatas" man nepagailėjo drachmų - numalšinau troškulį, gausiai užsigerdamas apelsinų sultimis sumuštinį su graikiškom salotom. Dauguma taikos žygeivių, pasivaikščioję po miestelį, nuėjo į paplūdimį maudytis, o mes su Slaweku, Waldeku ir Sibiu adventistų pastoriumi nutarėme aplankyti šventą vietą. Su taksi pakilome į aukštą kalną, kurio viršūnę puošia dantytos vienuolyno sienos. Nors į vidų ir nepatekome, bet pasivaikščiojimas aplink vienuolyną siauromis gatvelėmis tarp kreida išbaltintų namelių ir puikūs reginiai iš aukštybių atgaivino dvasią, o malonus vėjelis vienuolyno šešėliuose nusinešė ir mano galvos skausmą...

Dabar apie spaudos konferenciją. Atėnuose, rugpjūčio 2 d. mums ją suorganizavo Lenkijos ambasada. Konferencijoje be mūsų dalyvavo Lenkijos ambasadorius Graikijoje dr. Wojciech Lamentowicz (jis Taikos juostoje parašė: “Z wiara ze ludzie dobrzej woli, czystego serca zwycieza”), Kristaus Išganytojo parapijos jėzuitų bažnyčios kunigas Jerzy Konieczny, Peru konsulas Graikijoje Sergio Avila, Meksikos ambasados Graikijoje kultūros atašė Beatriz Lopez, laikraščių “Athens news”, “Kurier Atenski” ir kt. žurnalistai. Žmonių susirinko nemažai. Dar prieš konferenciją apie mus rašė laikraščiai ‘Ta Nea” (liepos 27 d. ), “Athens news” (liepos 30 d.), apie mus reportažą parengė ir liepos 30 d. per žinių laidą parodė “Mega Chanal” - didžiausias privatus TV kanalas Graikijoje (reportažo autorė Magda Papagianni, tel: 0944/446982). Liepos 25 d. interviu su mumis rodė Larisos miesto televizija.

Atėnuose mums nakvynę suteikė ir globojo jėzuitų kunigas Jerzy Konieczny. Sekmadienį per šv. Mišias jis paprašė papasakoti apie kelionę, paskiau paragino žmones paremti Taikos žygį. Mes buvome pakviesti prie altoriaus ir susikabinę rankomis su visais žmonėmis giedojome. Po mišių mums buvo suruoštos vaišės.

Graikijoje yra apie 40000 lenkų. Bažnyčioje pilna jaunimo, vos ne kasdien vyksta vestuvės. Kunigas džiaugėsi, kad mūsų dalyvavimas mišiose sujaudino žmones. Apskritai, sutikti lenkai mums daug padeda. Prancūzijoje, Laono mieste, restorano šeimininkė pakvietė mus vakarienei ir pusryčiams, suorganizavo nemokamą nakvynę kempinge, susitikimą su meru ir žurnalistais. Dabar gi, Graikijoje, važiuojant pajūriu, lenkų turizmo agentūra, atpažinusi mus iš Lenkijos televizijos, pasiūlė nemokamą nakvynę Agiokambos kempinge. Taip pat su entuziazmu padeda ir lenkų konsulatų darbuotojai, organizuodami susitikimus su spaudos atstovais, leisdami pasinaudoti telefonu ir Interneto ryšiu. Lenkų žurnalistai labai domisi žygiu. Atėnuose su Slaweku ir Waldeku lenkų žurnalistė kalbėjosi gal porą valandų, Waldekas susitarė pastoviai siųsti reportažus į "Kurier Atenski".

Dabar apie Taikos žygį informuoja savo šalių ambasadas ir Manuelis su Walteriu. Manuelį jau ne pirmą kartą Meksikos ambasadoriai paremia finansiškai. Peru ambasadorius sumokėjo mokestį už naują Walterio pasą, o Graikijos perujiečiai surinko šiek tiek pinigų tolimesnei Walterio kelionei.

Graikijoje mes pabendravome ir su Atėnų dviratininkais. Jie padėjo suremontuoti dviračius, o Jasenas, emigrantas iš Arabistano, papasakojo apie Iraną, ir sekmadienį pakvietė mus dviračiais pasivažinėti po salą netoli Atėnų. Ančica išmoko, kaip reiks apsisaugoti nuo dykumos smėlio (žr. nuotrauką).


Sigitas

ATGAL