Vakar negalėjome patekti į Indiją, nes pavėlavome. Siena kasdien uždaroma 15 val. 30 min. Turėjome nakvoti (pasistatėme palapines muitinės pievoje), ir tik šiandien po pietų atvažiavome į Amritsarą. Nutarėme likusią dienos dalį praleisti nuostabiojoje sikhų Auksinėje šventykloje.

Kol kas neturime gero Indijos žemėlapio. Dabar iki Delio mums yra likę apie 460 km. Norėtume juos nuvažiuoti per keturias dienas, kad penktadienį galėtume aplankyti bent porą ambasadų.

Aš Lahore nusipirkau “Lonely Planet” vadovą po Indiją. Buvome labai nustebę, kai ant Pakistano - Indijos sienos atradome knygynėlį, prekiaujantį kelionių vadovais perpus pigiau. Nusipirkau Lonely Planet vadovą po Tailandą. Tikiuosi, kad Vietnamo ir Kinijos knygas gausime vėliau.

Lahore vakar rytą lankėmės laikraščių redakcijose. Žadėjo atspausdinti apie mus laikraščiuose "Jang", "The News" ir pasiųsti laikraščius su straipsniais į Vilnių.


Sigitas

Nei užvakar, nei vakar visą dieną nebegalėjau prisijungti prie Indijos serverių. Serveris atsiliepia, bet nesusišneka su mūsų kompiuteriu ir atsijungia. Galų gale tik vakar naktį šiaip taip pavyko prisijungti prie vieno Chennai serverio (pakeitus modemą ir ryšio greitį). Manau, kad problema yra su Indijos telefono linijomis, kurios yra nepakankamai geros perduoti duomenis.

Vakar Ludhianoje per pietus apsilankėme “Hero Cycles” - didžiausiame dviračių fabrike pasaulyje. Mes tiesiog atvažiavome į fabriką, ir aš paprašiau susitikti su direktoriumi ir apžiūrėti fabriką. Mus pakvietė ekskursijai, ir sakė po to galėsim susitikti direktorium - deja, po ekskursijos direktoriaus nebebuvo… Šiaip ar taip fabrike buvo gana įdomu. Pamatėme, kaip sunkiai žmonės dirba. Beveik viskas yra daroma rankomis, automatų labai nedaug. Dviračiai gaminami labai paprasti, sunkūs (sveria 2 kartus daugiau, negu mūsų). Indijoje dviračiais naudojasi daugybė žmonių, ir beveik visi jie su “Hero Cycles” etikete.


Sigitas

Sveiki,

ir aš sveika, kiti irgi gaivaliojasi, kas nuo paleistų vidurių, kas nuo peršalimo šiltoje Indijoje.

Kas kartą tolstame nuo Lietuvos, bet tuo pačiu artėjame laike, ar ne įdomu?! Šią minutę esame Indijos sostinėje Delyje.

Prisimenu dar neseniai lankytą Turkiją, Iraną, Pakistaną. Ir vėl apie moteris, na jos ir taip mažai gauna dėmesio. Viena kambariokė nusistebėjo - viešpatie, tu 39 šalis aplankei, tai tu dabar gali bet ką pasiekti savo gyvenime!

Susimąsčiau, ar tikrai taip, o ko vis dėlto norėčiau labiausiai po šitokios kelionės?

Irane moterys kiekvieną dieną dėvi tik juodus ir iki žemės ilgus drabužius, o vyrai - ilgas kelnes, griežtai, net nebandydami išsisukti. Mane dėl mano netinkamos aprangos buvo sustabdžiusi policija, nes vieną sykį jiems pasirodė, kad mano kelnės 20 cm per trumpos, kitą sykį, kad su kepure ir per daug plikom rankom, mat tas žadina vyrų vaizduotę, o iraniečiai baisiai alkani, moteris akimis ryja. Kai mane lydinti policija atvyko iki parko, kur buvo apsistojusi visa grupė, jiems liepė šortus nusimauti ir apsimauti ilgakelnes! Teko paklusti. Ir taip per visą Iraną su skarele per visus karščius. Kankynė.

Pakistane pasijutau kiek lengviau. Dar pasienyje pasakė, kad galiu nusirišti skarelę, bet nedrįsau, galvojau dar kas vėl prisikabins. Autobusu važiavome baisiai ilgai. Naktį kažkur pakelyje sustojo, žmonės išlipo užkąsti. Tai buvo žemas iš drėbto molio namukas. Vienoje pusėje krosnis, o šalia ant grindų patiestas takelis. Valgyti - nusiplauni rankas ir nusiauni batus, ir sėdiesi ant grindų sukryžiuotomis kojomis - tau atneša mažą ryžių dubenėlį ir žalio „vandens”, na nevirinto. Po to saldžios, bet geros stiprios arbatos su pienu, kokį puodelį, ir visa vakarienė, jiems užtenka, o ką mums daryti, po kelias tokias lekštes, ir tai niekis! Dar - storulių nepamatysi, seniai sukritę ir valgo mažai, ir vis su pirštais kabina, kokį brizgalą, riebų ar mažą mėsos gabaliuką susuktą į dienos paplotėlį. Aš pati dabar esu baisiai sulysusi, nes mane šitie rytietiški valgiai veda iš proto. Pirmą sekundę maistas atrodo gardus, bet kai nuryji išdegina ryklę ir nieko nejauti, tik norisi išvemti, ir vėl lieki alkanas. Įsigudrijau gerti jų gerą arbatą ir valgyti duona (čia tokie blynai-paplotėliai) arba sausainius.

Tik atvažiavus į New Delį spalio 13 d. sužinojau, kad Pakistane, o ypatingai Lahore, kur buvome apsistoję net dvi dienas, įvyko karinis perversmas. Mums pasisekė, kad patys nežinodami, spėjome laiku išvažiuoti. Nors žmonės sako, kad ramu ir niekas nešaudo. Mat Ministras Pirmininkas sumanė pakeisti kariuomenės vadą jam nesant, o kai tas grįžo, sukilo kariuomenė ir Premjero partija prieš jį patį, tai gal į gerą išeis ir pačiam Pakistanui? Bet visi būgštauja, kad įsikiš pasaulinė opinija norėdama daryti tvarką ir gali kilti karinis skandalas tarp Indijos ir Pakistano, o jos abi turi branduolinį ginklą, dievai žino kaip čia viskas baigsis, bet tikėkimės, kad ramiai.

Į Delį atvykau autobusu, nes prastai jaučiausi, vos laikiausi ant kojų. Kitą dieną dar blogiau, išpampo galva, netekau jėgų, naktį krėtė šaltis ir karštis, baisiausiai skaudėjo nugarą ir laužė visus kaulus. Daktaras pasakė, kad maliarija, baisu net ištarti šį žodį. Kankinausi dar vieną naktį, net pykino. Mažai besiorientuodama išgėriau dvigubą vaistų dozę, tik tada užmigau. Rytą daktaras sakė, kad galėjo pykinti nuo vaistų, bet man jau ir taip bloga buvo. Tik šiandien atsistojau ant kojų, aplankiau grupę, kuri tik vakar ryžtingai atmynė iki DELI. Rytoj kraustysiuos pas juos.

Taigi dabar pasaulį regiu naujomis akimis ir džiaugiuosi, kad apsivalė ir kūnas, ir siela! O šito taip trūko.

Indija - tai 200 Lietuvų!!! Važiuojant į Delį įspūdis buvo baisus. Likus 100 km iki miesto pasirodė baisus smogas, vėliau jis sumažėjo, bet atsirado dar daugiau transporto, kuris visą laiką kimšo ir taip siaurą kelią, vargani žmonės ir prekeiviai smalsiai žvelgia į akis, kad tik ką nupirktumei, o pačiame mieste benamių ir beduonių šeimos miega po atviru dangumi ištisuose kvartaluose tiesiog ant žemės. Ir jų vis daugiau ir daugiau, valgyti neužtenka ir nėra iš ko, sunku matyti šitą žmonių kančią. Čia štai rašau kompiuteriu, o didžiausioje pasaulio dviračių gamykloje HERO viskas daroma rankomis - stipinai į ratus sukami taip pat rankomis.

Sunku matyti šitą kontrastą, nežinia, ką čia daryti, ar duoti išmaldos kūdikį žindančiai moteriai, ar užsimiršti nuėjus į kiek geresnę užkandinę?

Nežinau, ko čia plūsta šitie pamišę europiečiai, matyt visko pertekę ir nežino, ko nori, ar nesuvokia, ką turi, o turi viską, nes čia ir žmonės, ir Dievas toks pats, tik kitokiu vardu vadinamas, kitomis spalvomis paišomas, gali rinktis, ką nori, o kur tiesa, niekas nežino.

Delis tirštas - čia ir skurdas, ir prašmatnumas, ligos gatvėje, bet yra ir ligoninės, į kurias patekti kiti net pasvajoti negali, nes miega gatvėje ar verčiasi tik išmalda.

Tik šiandien po ilgo laiko ir svajonių gavau pavalgyti virtų bulvių! Ir be jokių šlykščių priedų, net be druskos. Pajutau Lietuvos skonį, tai geras skonis, tai mano skonis, aš jo pasiilgau.


Goda

Spalio 15 dieną, penktadienį, po pietų, Taikos žygis atvyko į Delį. Ilgai teko brautis pro užsikimšusias įvairiausiom transporto priemonėm gatves, kol pasiekėme kempingą. Aš šįkart važiavau dviračių kolonos gale, ir smagu buvo žiūrėti, kaip žmonės skaito nuo mūsų marškinėlių: THE GREAT MILLENNIUM PEACE RIDE 1998 - 2000. Deja, ne visuomet vilkime taikos marškiniais - jie balti ir labai greit nusitepa dulkių ir išmetamų dujų užterštuose keliuose. O vėliavos jau net išplauti nepavyksta - tiek ji prisigėrusi įvairiausių taršalų.

Pradėsiu nuo blogų naujienų. Godai Delio gydytojai diagnozavo maliariją. Ji pasisiūlė su Slaveku važiuoti į Delį keliom dienom anksčiau tvarkyti vizų reikalų ambasadose. Delyje pasijuto labai blogai, aukšta temperatūra ir drebulys. Naktį blaškydamasi per klaidą išgėrė dvigubą vaistų dozę ir pasijuto geriau. Šiandien ji jau jaučiasi visai sveika, bet vaistus turės dar gerti visą savaitę. Maliarija gali atsigauti.

Slavekui nepavyko sutvarkyti nė vienos šalies vizų, jis tik paėmė iš ambasadų pareiškimų blankus. Tad šiandien, pirmadienį iš pat ryto, išsiruošėme atakai.

1. Kinijos ambasada. Atsimušėme kaip į sieną. Besistumdanti eilė, su mumis pareiškimus priimantys pareigūnai nesišneka. Jūs turite gauti vizas savo šalyse, ir parašyti pareiškimus prieš mėnesį. Pasikalbėti su konsulu neleidžia. Jokių UNESCO dokumentų ir laiškų iš Vilniaus nėra gavę. Šiaip taip pavyko gauti konsulo telefoną - bandysiu paskambinti po pietų. Taip pat prašysime lenkų ambasadoriaus padėti. Atrodo, kad gali tekti prašyti Kinijos vizų Vilniuje, ir atsiųsti jas į Laosą.

2. Laoso ambasada neturi žygio dalyvių sąrašo ir negali paklausti savo ministerijos leidimo išduoti vizas nemokamai. Bet jie priėmė mūsų pareiškimus ir laukia sąrašo.

3. Japonijos ambasada neranda fakso iš Vilniaus, bet šiandien po pietų dar ieškos. Šiaip taip jie priėmė iš mūsų pareiškimus, bet reikalauja laiško iš Japonijos UNESCO. Mes vėl būsime Japonijos ambasadoje trečiadienį (rytoj Indijoje šventė - nedarbo diena). Tad reiktų SKUBIAI paprašyti Japonijos UNESCO pasiųsti laišką apie mūsų žygį į Japonijos ambasadą Delyje. Jeigu nespėsime, prašysime mūsų dokumentus persiųsti į Honkongą.

4. Birmos ambasada priėmė mūsų dokumentus. Antrasis sekretorius minėjo apie kažkokį laišką iš Bonos ambasados ir nuteikė mus gana optimistiškai. Rytoj 10 val. (jie dirba per Indijos šventę) mes turime vėl jį aplankyti. Galbūt, penktadienį gausime vizas. Tiesa, kempinge sutikome du žmones, keliaujančius su didžiuliu sunkvežimiu iš Olandijos į Džakartą per Birmą (tuo pačiu keliu, kaip ir mes). Specialiai jiems bus atidaryta Indijos - Birmos siena. Gauti tokį leidimą užtruko pusę metų.

5. Vietnamo ambasada gavo laiškus iš Vilniaus, bet jie reikalauja Vietnamo UNESCO iškvietimo. Jeigu Vietnamo UNESCO galėtų gauti mums leidimą įvažiuoti iš Vietnamo ministerijos, tada mums viza kainuotų pigiau - ne 1800 rupijų, o 1200. Kol kas joks iškvietimas ambasadoje nėra gautas, ir jie vizų išduoti negali. Neimti iš mūsų mokesčio už vizas jie neturi teisės. Mes galvojame, kad teks iš viso atsisakyti Vietnamo - iš Laoso važiuoti tiesiai į Kiniją. Trečiadienį bandysiu dar paskambinti į Vietnamo ambasadą, bet mažai vilties, kad toks iškvietimas bus gautas.

6. Penktadienį po pietų skambinau į Indijos UNESCO, bet nesėkmingai bandžiau surasti Generalinį Sekretorių. Atrodo, kad čia biurokratinė sistema labai gerai išvystyta. Slavekas lankėsi UNESCO penktadienį, bandydamas gauti pažymėjimą, kad Berti yra Taikos žygio dalyvė. Tačiau jie paprašė pažymos iš Vokietijos ambasados.

Vėl baisiausiai vargstu su Internetu. Nesuprantu, kodėl iš vieno telefono pavyksta prisijungti, iš kito - ne. Čia visur yra automatinė pokalbių apskaitos sistema, tačiau labai skirtingi aparatai, galbūt jie siunčia kažkokius triukšmus ir susikalbėti su serveriu nepavyksta. Vakar vėl kelias valandas bandžiau iš įvairių vietų, bet nesėkmingai. Bandysiu šiandien susirasti Interneto kavinę ir GRIC atstovą.


Sigitas

P.S. Lenkijos ambasada susisiekė su Kinijos ambasada. Jie Vilniaus visus popierius yra gavę, bet vizos neišduos, neturėdami Kinijos turistinės organizacijos, apsiimančios mus globoti, rašto. Dabar sėdime UNESCO atstovybėje (16:30), laukdami priėmimo pas Mr. Pererą, pas kurį penktadieni lankėsi Slavekas. Jo prašysime padėti gauti leidimus į draudžiamus užsieniečiams Indijos rajonus, suorganizuoti susitikimą su Indijos nacionalinės UNESCO komisijos Generaliniu sekretoriumi ir laikraščiais.

Paskutinės naujienos neblogos: Birmos ambasada pažadėjo išduoti vizas rytoj. Mes šiandien turėjome skubiai paruošti mūsų judėjimo per Birmą grafiką ir kiekvienas asmeniškai pasirašyti, kad nenukrypsime nuo maršruto. Vieną Birmos dalį turėsime perskristi lėktuvu.

Žadame iš Delio išvykti traukiniu ketvirtadienio, ar penktadienio vakarą - tai priklausys nuo to, kaip pasiseks gauti Laoso vizas ir leidimus į Indijos rytinę dalį.

Goda jaučiasi puikiai ir rašo.


Sigitas

Birmos vizas gavome, ir tai didžiausias pasiekimas. Dabar mėginame gauti leidimus į Indijos Manipur provinciją. Laoso ambasada vakar užklausė savo vyriausybės, ar gali išduoti mums vizas. Galbūt, pavyks susitarti, kad išduotų jas pasienyje. 14 val. turiu būti Vietnamo ambasadoje. Telefonu jie negali pasakyti, ar atėjo faksas iš Vietnamo UNESCO. Su Kinija, atrodo, beviltiška.

Visas dienas lakstau nuo ryto iki nakties, ir jaučiuosi pakankamai pavargęs. Noriu kuo greičiau išvažiuoti iš Delio.

Atbėgo Goda laiminga - galbūt, rytoj mes gausime leidimus įvažiuoti į Manipur. Tai irgi nepaprasta, šiandien po pietų svarstys Vidaus Reikalų ministerijos taryba. Iš pradžių jie atsisakinėjo, ir siūlė mums skristi iš Kalkutos lėktuvu į Birmą.

Sigitas

TIGRAI IR DRAMBLIAI

Grupėje yra naujas dalyvis. Edvardas šypsodamasis pasakojo: „Važiavome gatve ir staiga pamatę dideles krūtis visi sustojo”. Tai buvo Berti, nauja žygeivė iš Vokietijos - jauna, nepatyrusi ir vyliojanti mūsų išalkusiems vyrams.

Pirmą kartą ją sutikome mažame Prancūzijos kaimelyje, kartu su daugeliu kitų lydinčiųjų. Aš nieko rimta nesitikėjau, todėl labai trumpai papasakojau apie kelionės tikslą. Tada man labiau rūpėjo, ką valgyti, negu šnekučiuotis su ja. Aš rimtai į tai nežiūrėjau, nes buvo daugybė prijaučiančių ir norinčių dalyvauti žygyje, tačiau niekas taip ir nesiryžo.

Po kiek laiko Berti grįžo prašydama vizitinės kortelės. „Imk, iki pasimatymo” - atsakiau tada.

Šiandien ji pasakojo, kad po to nebegalėjo nurimti, suprasdama, kad nori vėl būti su mumis. Ar ne šaunu? Greitai ji su draugu baigė kelionę po Portugaliją, o dar po mėnesio Berti prisijungė prie mūsų Delyje.

Dabar mūsų yra keturios merginos ir septyni vyrukai atstovaujantys ne tik „Rytų bloką” ir „Lotynus” taip sakant „rusos I perros calientes”, bet ir kitą pasaulio kutūros dalį - „baltąją” Europą.

Greit išvyksime iš Delio. Pasisekė gauti Myanmaro vizas, rytoj galbūt gausime leidimus keliauti per Manipurą, laukinę Indijos dalį, kur laukiniai žvėrys ir žmonės. Niekas nežino, kas ten mūsų laukia be tigrų ir dramblių.


Goda

Naujienos nekokios: tik 12 val. gavau Laoso vizas. Po to skubiai turėjau su pasais važiuoti į banką (vienintelį Delyje) pasikeisti rupijas į dolerius. Birmoje, Laose ir Vietname rupijų nebegalėsime išsikeisti, o su VISA pasiimti pinigų irgi negalėsime.

Godos dar nemačiau, bet ji lyg skambino į Vietnamą, ir buvo pasakyta, kad šiandien iškvietimo tikrai neatsiųs. Nežinau, ar Goda gavo leidimus į Manipur.

Blogiausia naujiena: mano draugai nesugebėjo rezervuoti bilietų į traukinį, ir šiandien nebebuvo vietų. Nėra vietų nei rytoj, nei poryt. Dabar spręsime, ką daryti.


Sigitas

Rašau iš traukinių stoties. Man pavyko gauti bilietus, nors teko sumokėti brangiau. Turėjome išvykti 6:30, bet traukinys vėluoja - išvažiuojame 8:50. Sekmadienį po pietų (vakare) išlipsime Asamo provincijoje.

Goda vakar kalbėjo su Vietnamo UNESCO, ir jie pasakė, kad susisieks su Turizmo organizacija. Iškvietimo paruošimas gali užtrukti mėnesį, reikia jiems atsiųsti maršrutą per Birmą ir Laosą. Manau, kad teks Vietnamo atsisakyti, o Kinijos vizas bandyti gauti Laoso sostinėje. Tikiuosi, kad kol būsime Indijoje ryšį dar galėsime palaikyti.

Leidimą į Manipur provinciją dar turi apsvarstyti pirmadienį kita ministerija. Mes prašysime, kad atsiųstų mums faksu kitą savaitę.

Dabar labai bloga žinia: Edvardui NEPAVYKO sutaisyti videokameros. Sugedusi įrašymo galvutė, ir ją reikia keisti. Jis dabar filmuoti nebegali. Nežinome, ką daryti. Ar pirkti naują čia, ar prašyti atsiųsti iš Vilniaus. Guwahati mes būsime pirmadienį-antradienį, po to DHL atstovybių nebebus. Manau, kad pigiau būtų pirkti čia. Kainuotų apie $1000. Edvardas norėjo pasilikti Delyje, bet aš įkalbėjau važiuoti. Manau, kad kamera galės nusipirkti ir Guwahati. Aišku, gali atsitikti, kad Guwahati videokamerų nerasime, tada Lietuva liks be Edvardo reportažų.

Siunčiu visiems linkėjimus, šiąnakt vėl tik 3 val. teko pamiegoti.


Sigitas

NETEKOME DRAUGO - VALTERIO RAMONO

Spalio 25 d. visi, 11 Taikos žygio dalyvių, sėdome į traukinį iš New Jalpaiguri į Guwahati. Buvo apie 8 val. ryto. Tik trys iš mūsų galėjo įsėsti į pirmąjį traukinį, likusieji aštuoni buvo priversti laukti kito. Abu traukiniai buvo perpildyti, sunku buvo įlipti, nebuvo kur atsisėsti. Galų gale visi kažkaip įsitaisė, Valteris atsisėdo ant grindų prie atvirų vagono durų.

Buvome pavargę - jau trečią dieną neišsimiegoje keliavome per Indiją traukiniais. Susiradę vietas greitai visi sumigome. Staiga riksmas pažadino mus. Supratome, kad kažkas iškrito iš traukinio.

Traukinys sustojo. Tuo pat momentu pamatėme, kad trūksta Valterio. Manuelis ir Pjeras iššokę iš traukinio pasileido bėgti atgal. Už trijų kilometrų Manuelis rado išbarstytus Valterio dokumentus, o kiek toliau gulėjo mūsų draugas apsuptas kaimiečių.

Iškart buvo aišku, kad sužalota galva. Jis buvo be sąmonės. Po keleto minučių grįžo mus vežęs traukinys, į jį įkėlėme Valterį. Suteikėme pirmąją pagalbą.

Tuo pačiu traukiniu atvažiavome į artimiausią kaimą - New Coochbihar. Ligoninėje davė deguonies ir patarė kuo skubiau Valterį vežti į didesnę ligoninę Siliguryje už 180 km. Keliai buvo užkimšti. Sugaišome 4 val. kol pasiekėme Š. Bengalijos Medicinos koledžo ligoninę. Deja buvo per vėlu. Valterio netekome anksčiau nei atvykome į ligoninę. Jis mirė per saulėlydį, gražų saulėlydį netoli Himalajų. Penktą valandą. Jis buvo ne vienas.

Indija nedėkingiausia vieta, kur gali įvykti tokia nelaimė. Čia viskas vyksta be galo lėtai. Netgi toks skubus įvykis. Tačiau niekas negali pasakyti, ar kokioje kitoje šalyje būtų pavykę išgelbėti mūsų draugą.

Valteris prisijungė prie žygio Peru, Limoje, 1998 m. gruodį. Iš pradžių jis ketino važiuoti tik per Peru, kadangi stokojo pinigų, tačiau vėliau jį taip patraukė Taikos žygio įdėja, kad jis pasiryžo važiuoti iki Hirosimos. Jis mums ne kartą sakė, kad ši kelionė jam kaip Dievo dovana. Jis jautė, kad ši taikos misija yra kaip tik tai, kur jis norėtų būti.

Valteris buvo iš tiesų pasišventęs žmonėms - su meile ir kantrybe skyrė dėmesio kiekvienam, kam to reikėjo, dalinosi džiaugsmu , ar tiesiog užkalbindavo. Galvodamas daugiau apie kitus nei apie save jis labai rūpinosi grupe - visuomet rūpindavosi paskutiniais ar pasiklydusiais žygeiviais.

Jis buvo grupės siela, grupės dvasia - visuomet besišypsantis ir besidžiaugiantis gyvenimu net pačiais sunkiausiais momentais. Kai tekdavo išsiskirti (Valteris su Manueliu važiavo per Kosovą), mums jo labai trūkdavo.

Sunku įsivaizduoti važiavimą be jo, tačiau dabar tai tiesiog mūsų pareiga - įgyvendinti misiją, kurią jis taip nuoširdžiai vykdė. Esame tikri, kad jis kaip visada paragintų važiuoti toliau.

MES VIS DAR NEGALIME PATIKĖTI TUO, KAS ĮVYKO.
MES VIS DAR NEGALIME PATIKĖTI, KAD JO DAUGIAU NEBEMATYSIME.
MES NEGALIME PATIKĖTI, KAD NEBEGIRDĖSIME JO DAINŲ.

MES TAVE MYLIME, VALTERI.

Sigitas, Goda, Edvardas, Slavekas, Manuelis, Pieras, Karlota, Ančica, Valdemaras, Berti.

Mes ką tik išsiuntėme pranešimą kartu su paskutine Valterio nuotrauka daugeliu adresų.

Manuelis kalbėjo su Valterio seserimi. Valterio šeima negali užmokėti už Valterio transportavimą namo ir sutiko, kad būtų atvežti jo pelenai. Ji nori, kad dalį pelenų nuvežtume į Hirosimą. Šiandien į Siliguri atskrido Peru konsulas. Poryt turėtume gauti visus dokumentus, tada kūnas bus kremuojamas.

Iš ryto 6:30 dalyvavome Valteriui skirtose šv. Mišiose, kurias aukojo Viešpaties Jėzaus bažnyčios (PRABHU JESU GIRGA) kunigas Mike Hawkins SJ.


Sigitas

Šiandien atsisveikinome su Valteriu. 11 val. Peru konsulas su Valterio pelenais išskrido į Deli. Dabar norime šiek tiek pailsėti. Matyt, į Guwahati važiuosime rytoj po pietų traukiniu.


Sigitas

Kadangi neturime nei Kinijos, nei Vietnamo vizų, tai turime važiuoti pro Ranguną arba Vientianą, kad jas gautume. Kadangi nežinome, ar mums leis Birmos valdžia pakeisti maršrutą, tai šiuo metu galime tik konstatuoti, kad turime vykti į Laoso sostinę Vientianą. To galima būtų išvengti, jei Vietnamo valdžia mums vizas išduotų ant sienos, kuo aš labai abejoju. Be to, jeigu į Vietnamą įvažiuoti negalima mūsų numatytu maršrutu ir sieną kirsti galima tik Laoso pietuose, tai Vientianas yra mums pakeliui.

Šiuo metu mums svarbiausia gauti KINIJOS vizas, tuomet iš Laoso galėtume vykti tiesiai į Kiniją, aplenkdami Vietnamą. Tuo atveju, keistųsi ir Kinijos pietinė maršruto dalis.


Sigitas

Atrodo, pagaliau pajudėsime pirmyn. 17 val. išvykstame autobusu, kuris per naktį mus atveš į Silicharą. Iš ten, galbūt, jau važiuosime dviračiais. Bilietus ir kitus reikalus padėjo sutvarkyti atsitiktinumas, apie kurį parašysiu vėliau.


Sigitas

Laimingai atvykome į Silcharą, toliau važiuosime dviračiais iki Imphalo ir iki Birmos sienos. Būtume jau išvažiavę, bet transportuojant sulūžo Manuelio dviratis. Jis turi pakeisti vairą, ir tai gali užtrukti kelias valandas. Mes su Slaweku vargais negalais atradome Internetą, ir pavyko prisijungti geru greičiu. Matyt, kitą kartą parašysiu iš Imphal miesto po poros dienų.

Naktį važiavome per gražius kalnus, buvo vėsu. Dabar vėl nusileidome į karštą lygumą. Bet už 40 km bus vėl kalnai ir džiunglės. Sako, tai labai pavojingas rajonas - užpuldinėja teroristai... Bet Assamo valdžia mus nuramino. Jeigu važiuosime dieną, tai viskas bus gerai.


Sigitas

Atrodo, labai graži šalis Manipūras. Ir žmonės visai kitokie negu centrinėje Indijoje. Bet mums vėl nesiseka. Užvakar iš Imphalo išvažiavome link sienos ir už 48 km sustojome nakvynei mažame kaimelyje policijos būstinėje. Iš ryto buvome priversti grįžti atgal - mūsų leidimas iš Delio netinkamas, ir mes turime gauti kitą Manipūro sostinėje. O visoje Indijoje šventės, nedarbo diena. Tikimės, kad šiandien iš ryto mums išduos leidimą ir galėsime tęsti kelionę. Rytoj baigiasi Indijos vizos laikas.

Jaučiuosi nuo visų šitų Indijos biurokratinių uždavinių pavargęs. Ir labai sunku ką nors parašyti. Nors papasakoti būtų galima daug.

Nežinau, ar pasiseks atrasti Internetą Birmoje. Gali ilgam nutrūkti ryšys. Sako, ir telefoną sunku atrasti.


Sigitas

ATGAL