Iranui reikia Žanos d'Ark

Sugalvoti pavadinimą šiai istorijai buvo visai nesunku. Kitokio ir būti negalėjo. Septynias dienas kantriai bandžiau suprasti mane kankinusį nepasitenkinimą, tačiau kai supratau, vėl pasijutau laisva ir rami.

Jei tik galėčiau, norėčiau būti Žana d'Ark. Tačiau supraskit, kad tai tik svajonė, kuria dalinuosi su jumis.
Jei tik galėčiau kreipčiausi į visas Irano moteris, kurios jaučia tą patį. Kažin ar jos pasektų paskui?
Aš pasakyčiau joms - nusimeskit gaubtus!
Leiskit savo plaukams plaikstytis Kaspijos jūros vėjyje!
Parodykite klubus ir apvalias krūtis!
Pakelkite galvas!
Būkite galų gale laisvos!
Kas per šventa knyga yra tas Koranas, jei nužmogina moterį? Jis turėtų ginti moterį, tačiau gal tai vyrai interpretuoja šią šventą knygą jiems naudingu būdu?
Nežinau atsakymo, bet džiaugiuosi, kad esu tik keliautoja šioje šalyje, ir nenorėčiau į ją grįžti. Per daug nemalonu skaityti? Galbūt... Tačiau mielas drauge, aš esu tiek pat subjektyvi, kiek ir tu. Galbūt tu jaustumeis taip pat kaip ir tos mergaitės su kuriomis kalbėjausi vakar.

Universiteto studentės. Drovios, tačiau smalsios. Jos teiravosi apie mano religiją. Atsakiau, kad esu katalikė. Jos norėjo daugiau "Gal paskaitytum mums iš savo šventos knygos?". Pasirinkau maldą "Mūsų Šventasis Tėvas" iš Evangelijos pagal Joną. Merginos nudžiugusios pasakė, kad tai labai panašu į Koraną.
"Bet kodėl dėvite gaubtus?".
"Jie šventi, mes tuo tikime. Negalime rodyti veido gatvėje, tik namuose galime jį nusiimti. Mes 100 procentu gyvename pagal Koraną. O Jūs ar gyvenate pagal Bibliją?".
"Taip, aš stengiuosi gyventi pagal Bibliją, tačiau aš ir klystu. Negaliu 100 procentu jos laikytis." Mano drauge Anči pridėjo "Bet turėtum!". Tai tiesa - turėčiau...
"Na, bet kaip tuomet bendraujate su vaikinais? Kur susitinkate. Gal čia šiame parke, o gal kine ar universitete?".
"Ne, mes negalime kalbėti su vaikinais. Tai draudžia įstatymai. Jei vaikinas nori bendrauti su mergina ar ją vesti, tai jo tėvai eina į svečius pas merginos tėvus ir prašo leidimo."
"Ir jie nusprendžia už jus?".
"Ne. Jei man nepatinka vaikinas, aš su juo nebendrauju."
"Bet ar tai laisvė?".
"Mums tai yra laisvė. Mes tuo tikime! Ir tu turėtum gerbti mūsų tradicijas ir dėvėti gaubtą."
"Aš bandžiau, tačiau su juo jaučiuosi kaip kalėjime. Čia jaučiu spaudimą, o ypač iš vyrų pusės, kai jie tiesiog spokso į mane arba policininkas stabdo sakydamas, kad mano šortai 10-15 cm per trumpi. O moterys?! Jos maudosi Kaspijos jūroje nuo galvos iki kojų apsirengusios juodais rūbais. Ir kodėl policinnikai trukdo senai porai kalbėti su Sigitu, kai moteris stovi arčiau nei 5 m už vyro nugaros? Argi tai laisvė, jei policija draudžia mums keistis adresais su vietiniais žmonėmis?".
Mergaitės pabėgo nuo mūsų kaip pabaidytos vištos. Atsiprašau, atsiprašau, atsiprašau ... Už ką atsiprašau, ar tai į tokią laisvę jūs tikite?

Susipakavome ir iškeliavome į kitą vietą. Ten buvo ramu, pasijutau laisviau. Nusiėmiau gaubtą ir nusiaviau naujus batus. Per maži. Po čiaupu sudrėkinau kojas, nusiprausiau veidą. Sėdėdama ant betoninės sienos nerūpestingai valgiau vynuoges ir stebėjau Anči su Manueliu, du linksmus vaikus, leidžiančius aitvarus, paukščius sklandančius vėjyje tarp jūros ir dangaus.


Goda

Teherane mus vėl globojo Lenkijos ambasada. Rugsėjo 21 d. ambasados patalpose įvyko spaudos konferencija, po jos Taikos žygio dalyviai ir visi žurnalistai(jų susirinko bene iš 9 laikraščių) buvo skaniai pavaišinti. Lenkų ambasadorius ir Irano UNESCO atstovas pasirašė Taikos juostoje. Kitą dieną jau 2 Irano laikraščiai leidžiami anglų kalba ("Tehran Times" ir "Iran News") atspausdino apie žygį. Kitą dieną turėjome neoficialų susitikimą su Teherano studentais.

Interneto reikalai Irane labai prasti, ir aš dar iki šiol negaliu perskaityti visų laiškų. Matau, kad jų susikaupė per 50. Mes visą laiką užimti ir skubame. Kol kas nėra kada rasyti įspūdžių. Teherane gavome veltui Pakistano, Indijos ir Tailando vizas. Pastarąsias nutarėme pasiimti atsargai, jeigu tektų keisti maršrutą.

Siunčiu visiems linkėjimus. Tikiuosi, kad iš Pakistano bus lengviau bendrauti per Internetą ir galėsime pasiųsti šiek tiek įspūdžių.


Sigitas

Obecnie przebywamy w Iranie, a konkretnie po prawie dwoch tygodniach wloczenia sie po wioskach i wioseczkach polnocno-zachodniego Iranu dotarlismy wczoraj do Teheranu. Na jutro tj. 21 wrzesnia przewidziana jest tutaj konferencja prasowa przy ktorej organizacji bardzo pomaga polska ambasada w Teheranie. Jezeli chdzi o trase to przekroczeniu granicy ruszylismy do Tabriz, a potem Mianeh, gdzie opuscilismy te miedzynarodowa zasmrodzona szose prowadzaca w prostej linii do Teheranu i ruszylismy w kierunku Morza Kaspijskiego. Aby dostac sie do Morza trzeba bylo pokonac dwa pasma odgradzajacych do niego droge gor (Mianeh, Firouz-Abad, Kiwi, Kharlkhal, Kalehsara), lacznie ok. 200 km. Bylo ciezko, ale ciekawie. Znowu zaliczylismy szutrowe gorskie drogi i podjazdy tak strome, ze trzeba bylo momentami prowadzic te nasze obladowane rowery. Tak bywa z tymi gorami, sa piekne,ale daja w kosc. Po pokonaniu wszystkich przeszkod nagroda byla jednak wpaniala. Rano wyruszalisy z miejsca, ktore klimatem przypominalo takie pustynne gory, a po wdrapaniu sie na ostatnia, majaca wys. ponad 3 tys, metrow gorke zobaczylism miejsce jak z "innej bajki": pelne zieleni, wysokich drzew tworzacych gesty las. Do tego wszystkiego calkiem niezle padalo. Wiem, ze to dziwne cieszyc sie z deszczu kiedy czlowiek jedzie na rowerze i w przeciagu paru chwil jest przemoczony do "suchej nitki", ale deszcz doswiadczalem ostatnio jakies dwa miesiace temu podczas przejazdu przez rumunskie Karpatry (oj!, tam to niezle lalo) i teskno mi juz bylo za tym powiewem swiezosci jakie on ze soba przynosi. Potem byloponad 250km jazdy wzdloz morza po rownym latwym terenie. Z ciekawszych miejsc po drodze bylo turystyczne miasteczko Bandar-Anzali, w ktorym calkiem przez przypadek odkrylismy spory (ok 400 grobow) polski cmentarz z 1942 roku. Leza tam przede wszyskim kobiety i dzieci. Przypuszczamy, ze sa to ludzie, ktorzy towarzyszyli wojsku Andersa w jego dlugiej drodze z rosyjskiej zsyki. w pierzwszym momencie zdziwienie bylo ogromne widzac duzy polski napis i polskie orly tak daleko od kraju. Po pokonaniu tych 250 km dotarlismy do miasteczka Chalus, gdzie pozegnalismy sie z morzem i powrocilismy do gor. Aby dotrzec do Teheranu trzeba bylo pokonac roznice wysokosci od minus 29 (depresja nad Morzem Kaspijskim) do ponad 3000 m. na przelecz, ktora oznaczla ponowna zmiane pogody. Te 3000 m wysokosci oznaczalo 87 km nieprzerwanej jazdy pod gorke, serpentynami, ktore czasami przyprawialy o zawrot glowy. W koncu jednak dotarlismy do Teheranu. teraz troche odpoczywamy i zalatwiamy wizy do kolejnych panstw na naszej drodze: Pakistanu i Indii. O Iranie postaram sie napisac wiecej w nastepnym mailu, a jest o czym opowiadac, biorac pod uwage ciekawostki panujacego tuataj dziwnego religijnego, nakazowo-zakazowego systemu wladzy.


Waldemar

ATGAL