Rumunijoje aš ir Manuelis atsiskiriame nuo grupės, nes sužinome, kad Bulgarijos viza mums per brangi. Įdomu kiek laiko galėtume prasimaitinti už 68 dolerius, paprašytus už trijų dienų buvimą Bulgarijoje? Likusioji grupės dalis laikosi numatyto maršruto į kelionės tikslą Hirosimą, taigi mums, norint vėl prisijungti Graikijoje, nieko kito nebelieka kaip tik kirsti Jugoslaviją ir Makedoniją. Penkioliką valandų važiavę traukiniu iš Bukarešto, išlipame Timisoaroje (Rumunija), esančioje 80 km iki Jugoslavijos sienos. Kelias atsiveria prieš mus.

Kas gi mūsų laukia? Kokių atsargumo priemonių turėtume imtis, įvažiuodami į šalį, kuri vos tik prieš mėnesį buvo nuniokota karo bombų, kurioje smurto banga sudrumstė šalies ir jos gyventojų ramybę.

Ruošdamiesi blogiausiam, nusiperkame maisto trims dienoms. Neįmanoma suplanuoti maršruto, kadangi nežinome, kurie keliai ar tiltai sugriauti, kaip seksis bendrauti su žmonėmis, ar nesikiš armija. Taigi, turėdami tik ambasadų adresus Belgrade, miname link pasienio.

Drauguži, kur važiuojam?

Į Jugoslaviją, šalį, kurios jau nebėra.

Horizonte saulė leidžiasi į saulėgrąžų ir kukurūzų laukus, aplinkui nušienautos pievos. Danguje išnyra jaunas mėnulis.

Rūstūs pasieniečiai įleidžia mus į šalį. Jų klausimuose neslepiamas priešiškumas mums, o jų pasiūlymas važiuoti į Kosovą skamba tikrai ironiškai.

Vršak - pirmasis miestas šioje šalyje. Mus stebina gatvės muzika, čigonai, lauke geriantys ir iš visų pusių pivo pivo siūlantys žmonės. Kažkas patraukia mūsų dėmesį, ir štai - mes jau prie vieno stalo. Žmonės pasakoja apie neseniai įvykusius “apsirikimus”, kai NATO bombardavo šį pasienio miestą, esantį visiškai priešingoje pusėje nei Kosovas. Negalime atsistebėti aplinkinių draugiškumu, o dar labiau linksmumu šį šeštadienio vakarą. Ar tokią karo prislėgtą šalį tikėjomės rasti?

Naktį patraukiame link Belgrado. Likus 15 km iki šio miesto, pasistatome palapines priešais prekių sandėlį.

Šeštadienis prasideda puikiai. Išgėrę apsaugos darbuotojo nupirktos kavos, išminame į Jugoslavijos sostinę. Likus 10 km iki Belgrado, užvažiuojame į Pancevo, kur susitinkame Aleksandrą Volaroff ir jos sūnėną, važiuojančius dviračiais. Moteris gerai šneka angliškai, aprodo miestą, pavaišina alumi (vietinis alus gaminamas nuo 1722). Aleksandra kaip ir daugelis serbų, kovojančių tarp savo orumo ir bejėgiškumo, nori emigruoti. Tai galimybė pasiekti savo tikslus, kurie yra neįgyvendinami jos šalyje. Jos sūnėnas man duoda du ženklelius, vieną su jugoslavų (serbų?) armijos vėliava, kitą su Europos Bendrijos vėliava.

Atvažiuojam į Belgradą. Važiuojant tiltu per Dunojų, atsiveria įspūdingas miesto vaizdas. Pavargę ir purvini keletą valandų vaikštinėjame gatvėmis, pilnomis triukšmo ir sekmadieninio pasivaikščiojimo šurmulio. Vis dar nematyti karo pėdsakų, apie kuriuos byloja kasnaktinių sirenų, gaisrų, sprogimų, sudrebinusių pastatus, mirties arba rytojaus laukimo prisiminimai. Vietoj to skamba gatvės muzika, juokiamasi iš karo įtampos. Ateitis pasitinkama gera nuotaika.

Mes esame laimingi būdami čia, stebimės ir žavimės žmonių drąsa nelaimės metu, šypsomės kartu su jais.

Apsinakvojame šv. Sabo bažnyčios parke.

Diena prabėga lankantis ambasadose, susitinkant su žurnalistais, ieškant informacijos dėl maršruto per šią šalį. Visi, su kuriais šnekamės (ir serbai, ir ne serbai) perspėja apie tą patį, pavojų ir sunkią padėtį Kosove: etninis valymas, dabar nukreiptas prieš serbus, žudynės, deginami namai ir bažnyčios, plėšikavimas ir vis nesiliaujantis griovimas. Mes svarstome. Tarptautinis greitkelis į Makedoniją, kuris, atrodo, yra vienintelis kelias per šalį aplenkiantis Prišriną, yra subombarduotas. Be to, informacijos gavimą riboja visų smerkiama valdžios cenzūra. Vienintelis patikimas šaltinis - tai du Nacionalinės Geografijos žurnalistai, kurie mus padrąsina vykti į Kosovą. Patys prieš savaitę buvę Kosove, jie mums patvirtina, jog jei nenukrypsime nuo pagrindinio kelio, neturėsime problemų.

Šį tą sužinome apie savo nakvynės vietą. Prieš 500 m. turkai, puldami šalį ir siekdami palaužti žmonių tikėjimą, toje vietoje, kur dabar iškilusi didžiausia Balkanuose bažnyčia, sudegino ortodoksų šventojo Sabo palaikus. Bažnyčios parke mes ramiai liekame nakvoti dar vieną naktį.

Beveik visą dieną praleidžiame apžiūrinėdami subombarduotas miesto vietas, kurių tikrai nemažai. Tai liudija didžiuliai suniokoti pastatai, nuošliaužos, plyšiai, išsikišę gelžgaliai, po kuriais palaidoti žmones.Stulbinanti griaunamoji jėga, kuriai praūžus gyvenimas toliau teka kasdienine vaga.

Man nesiseka. Viena mano padanga šiandieną sprogo net keturis kartus. Manueliui įgriso manęs laukti. Kodėl jam taip neatsitinka?

Iki nakties mums pavyksta nuvažiuoti tik keletą kilometrų už Belgrado. Palapines pasistatome ant kalno, nuo kurio atsiveria puikus vaizdas į miestą, nenorintį mūsų išleisti. Taigi mes jį pasiimsime kartu su savimi.

Šiandien, kepinant vasaros saulei, nuvažiavome 130 km. Miesto prieigose krentame iš nuovargio. Net nesinori valgyti, tačiau reikia prisiversti. Grožėdamiesi praeinančiomis moterimis šiek tiek užkandame ir išgeriame.

Mus apsupa žmonės, stebėdamiesi, ką gi šie vaikinai (aišku, kad užsieniečiai) kuprinėm apkrautais dviračiais čia veikia. Jiems nesuprantama, jog važiuojame per jų šalį dviračiais, juo labiau, kad planuojame pasiekti Hirosimą (kai kurie net springsta iš juoko). Neįmanoma aprašyti to jausmo, kai sugebame sujaudinti šiuos žmones, papasakodami, jog esame vardan taikos aplink pasaulį važiuojančios grupės dalis. Suvokiame, jog, atvykdami čia, pasielgėme teisingai ir, nepaisant visų įspėjimų turime važiuoti į Kosovą.

Dar viena varginanti diena. Važiuojant į Nišą, aplink subombarduoti keliai ir sugriauti tilai. Nišas - tai dar vienas miestas, kurio taip pat neaplenkė NATO bombos. Kažkada vienuoliktą valandą ryto turguje sprogo bomba. Moterys, seni žmonės ir vaikai sumokėjo kruviną kainą.

Vienas serbas, karo gydytojas savanoris, pasigauna mus gatvėje. Jis palengvina mūsų vienatvę. Mus pamaitina, o jo namuose galime išsiskalbti drabužius ir išsimaudyti vonioje, nes mūsų murzinumas jau tampa nepakenčiamas. Neįtikėtina, bet šis žmogus pasidalina savo būstu, ir mes liekame nakvoti jo namuose. Jis taip pat pataria nevažiuoti į Kosovo sostinę Prištiną.

Nors mes su Manueliu apie tai daugiau nebekalbame, esame tvirtai apsisprendę važiuoti. Kosovas, skausmo ir karo branduolys, dabar kontroliuojamas NATO ir JT karinių pajėgų, tai vieta, kur įleistos serbų šaknys, kur prasidėjo jų istorija. Kaip galėtume, būdami taip arti, neįvykdyti savo maršruto? Sutiktų žmonių šiluma (nors jie to ir nesiekė) mus įpareigojo ten važiuoti. Mes rizikuojame mažai palyginus su tuo, ką išgyveno tie žmonės.

Išsukame iš tarptautinio greitkelio į kalnus. Lietus ir naktis sustabdo mus prie sugriauto tilto. Keletas jaunuolių mus nuveda į apleistą traukinių stotį, mūsų prieglobstį. Kad šią naktį mūsų namuose būtų taika, jų sienas išpaišome raudonu grafiti. Atsibudę ryte, pamatome, jog miegojome ant išdžiuvusių išmatų (neatskiriamos visa ko dalies).

Šiandien įsimintina diena. Paskutiniame jugoslavų (serbų?) pasienio patikrinimo punkte mus sustabdo ir paprašo pasų. Vienas kareivis mums parodo Belgrado laikraštį, kuriame išspausdintas straipsnis apie mus. Jis negali suprasti, ko važiuojame į Kosovą, ko ten ieškome, kodėl nevažiuojame greitkeliu, aplenkiančiu Prištiną. Į mūsų, taikos žygio dalyvių, motyvus, jis atsako: “Nuoširdžiai sakau, nevažiuokite. Tai pavojinga. Vakar žuvo keturi. Grįžkite į greitkelį.” Galbūt tuo momentu šiek tiek susvyruojame.

Didžiausio pavojaus tikimės iš banditų, todėl pasislepiame pinigus, o toliau, kaip Dievas duos.

Pasienio mieste Merdere laidotuvės, žmonės vilki juodus drabužius. Mes paliekame Serbiją, kur ant kelio mėtosi tušti šoviniai, o ginkluoti kareiviai tankuose atsisveikindami rodo į priekį ir mums kartoja: “Tiktai NATO ir banditai.”

Drauguži, kur mes važiuojam?

Už 200 m, pervažiavus tiltą, su britų tankais ir saldžiu paslaugumu mus pasitinka pirmasis NATO/JT patikrinimo punktas. Čia keliai neišrausti bombų, ir tiktais vietoj dviejų tiltų žiojėja prarajos. Aplinkui įvairių tautybių kareiviai ir tankai.Vėjas, pučiantis mums į nugarą, padeda leistis slėnio nuokalne.

Čia, kur esame, serbų budeliai yra išgelbėtojai, o NATO - draugas. Buvusiose serbų žemėse visur plevėsuoja albanų vėliavos. Žmonės mums šypsosi. Gatvėje sutinkame dar vienas laidotuves. Kas dabar žuvo? Kodėl tiek daug sudegintų namų? Ar tik žiaurumai gali pakeisti nesantaiką?

Mūsų kelias kilometrų kilometrus driekiasi per nuniokotas vietas. Iš visų pusių šmėkščioja pastatų griuvėsiai pajuodusiomis nuo gaisro sienomis, o daugelis sutiktų žmonių mums šypsosi. Pravažiuojant tankams, negirdime net savo pačių balsų.

Jugoslavijos vardas ištrintas iš visur. Prištinoje ant stulpų ir medžių iškabinti dėl Serbijos kaltės mirusiųjų sąrašai. Pasiruošę kovai ir puikuodamiesi savo jėga, po gatves vaikštinėja patruliai. Atrodo, kad visos tarptautinės pagalbos organizacijos susirinko šiame užsieniečių pilname mieste.

Čia mes vis dar “crotos”. Tačiau žmonės šypsosi, matydami mus valgančius (maistas čia labai pigus). Mes filmuojame viską, ką galime.Temstant išvykstame į Makedoniją. Kelyje didelis judėjimas, kuris mums, važiuojantiems dviračiais, gana pavojingas.

Viduryje Kosovo Manueliui sprogsta pirmoji padanga Taikos žygyje.

Lenkų kareiviai tikrina 5 km sunkvežimių ir mašinų eilę, besitęsiančią prie Makedonijos pasienio. Mūsų pasuose nededamas serbų štampas, patvirtinantis, jog išvykstame iš Jugoslavijos. Lenkiškas atsisveikinimas mus palydi iš šalies, kurios jau nebėra.

Karo verpetuose mes pamatėme, kad buvo griaunama tam, kad būtų atstatyta. Kas gi parduoda įmantrius karo ir mirties ginklus, bombas? Kam priklauso kompanijos, kurios atstatys tiltus ir kelius? Mirtis tyko bet kur, bet mes juk žinome, kur ji užsibaigia?!

Naktį atvykę į Skopję, nusiperkame bilietus į traukinį ir kitą rytą jau važiuojame per Makedoniją. Liepos 25 d. Telesalonikuose įvažiuojame į Graikiją, o 27 d. Delfuose vėl prisijungiame prie grupės. Per dvi išsiskyrimo savaites pasiilgome mūsų bendro gyvenimo rutinos, savo brolių su visais jų trūkumais ir galbūt net mūsų skubotų rytmečių stresų. Praplėtę mūsų Taikos žygio maršrutą, mes paūgėjome.

Vis dar esame dalis tos vizijos, prie kurios kviečiame prisijungti ir kitus. Mūsų nuotykiai tęsiasi.

ATGAL