K O L U M B I J A



Bogota, KOLUMBIJA


1998.11.03

Medellin, KOLUMBIJA

1998.11.24

Pereira, KOLUMBIJA

1998.11.27

Pasto, KOLUMBIJA

1998.12.01


    ATGAL


Bogota, KOLUMBIJA

1998.11.03


Aš ir Edvardas esame BOGOTOJE! Vis dar sunku patikėti, kad mes čia - taip arti ekvatoriaus laukiame likusios GMPR grupės.

Panamos aerouoste pasakiau Edvardui, kad jaučiuosi lyg važiuočiau namo - rami ir pasitikinti. Iš tiesų, Kolumbijoje mus žadėjo pasitikti lietuviai, turėjome visus reikalingus popierius muitinės kirtimui. Edvardo akis, nors vis dar smarkiai ašaroja, bet greitai taisosi ir jis jau susitvarko pats vienas.

Norit tikėkit, norit ne, bet pasiekti Bogotą buvo žymiai paprasčiau nei aš tikėjausi. Kolumbijos muitinė pažymėjo mūsų pasus be jokių klausimų, leisdama mums likti šalyje 60 dienų, o Algirdas, Kolumbijos lietuvis, jau laukė mūsų su Lietuvos trispalve prie išėjimo iš aerouosto.

Lietuvos ambasada Venesueloje gerai mumis pasirūpino, patalpindama į gražų dviejų kambarių butą. Niekada gyvenime nesijaučiau taip keistai: iš ryto atsikėliau sunkiai suvokdama, kur esu, vos suprasdama kalbą ir turėdama pinigų tik duonai nusipirkti.

Mūsų lėktuvas leidosi 5 kartus: El Salvadore, Nikaragvoje, Kosta Rikoje, Panamoje ir Bogotoje. Mano nuostabai blogai nepasijaučiau, bet reikėjo gerai pagalvoti, kad suprasčiau, ar San Chosė yra Kosta Rikoje ar El Salvadore.

Pirmadienio ryte (lapkričio 2 d.) pasijutau labai silpna ir mieguista, todėl išėjau pasivaikščioti su Edvardu. Norėdama įkvėpti gryno oro ir patikėti, kad esu Kolumbijoje, prisiverčiau užlipti į kalvelę ir pažiūrėti į ramų miestą, kuriame dvigubai daugiau gyventojų negu Lietuvoje.

Visų Šventųjų Dienos (lapkričio 2 d.) ramybė Bogotoje buvo keista, kaip ir pasisėdėjimas su ponia Laima ir pašnekesys apie šį bei tą.

Dabar galiu mąstyti kūrybingai. Apie savo nuotraukas, įdomias vietas ir žmones.

Goda


Medellin, KOLUMBIJA

1998.11.24

 

Eugenijus Kulvietis kilęs iš Lietuvos Kunigaikščių Ginvilų giminės, kuri siekia 12 amžių. Iš tos pat giminės kilęs Abraomas Kulvietis, gyvenęs 1510-1545 m. Tikroji Kulviečių pavardė buvo Ginvila, ir Abraomas Kulvietis save vadino Ginvill de Kulva. Kad nereiktų sakyti Ginvila iš Kulvos, pradėta vadinti - Kulvietis.
Eugenijus Kulvietis gimė 1883.04.10 Panevėžio apskrityje, Vadoklių valsčiuje, Alunčių dvare. Ten augo, o gimnaziją baigė Rygoje. Sėkmingai mokėsi ir baigė Sankt Peterburgo karališkąją meno mokyklą. Buvo mobilizuotas ir dalyvavo Rusų-japonų kare. 1910-1914 gyveno Amerikoje, kur Čikagoje dirbo fotografu, o vėliau, išmokėjęs skolą, tapo fotoateljė savininku.
1914 m. dėl tėvo ligos grįžęs į Lietuvą, buvo vėl mobilizuotas ir visą karą išbuvo fronte. Tik grįžęs Lietuvon, įstojo į Panevėžio lietuvių savanorių batalioną ir dalyvavo kovose su bolševikais ties Panevėžiu, Ukmerge. Laisvoje Lietuvoje Eugenijus Kulvietis toliau dėstė piešimą. 16 metų mokytojavo Ukmergės ir kitose gimnazijose. 1942 m. vėl vokiečių buvo mobilizuotas, pateko į diviziją prie Maskvos. Po trijų mėnesių pasisekė iš vokiečių kariuomenės ištrūkti. Pasitaikė proga emigruoti į Kolumbiją, ja ir pasinaudojo.
Nors E.Kulviečio specialybė - "nature morte", tačiau paišė ir peizažus, darė lietuviškus kryžius. Per savo gyvenimą sukūrė daugiau kaip 2000 paveikslų, vien Kolumbijoje ~200.
Eugenijus Kulvietis mirė 1959 m. vasario 13 d. (šięmet - 40 metų).

Galų gale po trijų savaičių priverstinių "atostogų", beieškant laivo Panamoje, ir įdomių nuotykių Karibų jūroje, mes jau Kolumbijoje, ir vėl visi kartu. Aš be galo džiaugiuosi vėl susitikęs su Goda ir Edvardu. Goda man labai didelis ramstis, skleidžiant mūsų žygio idėjas, o Edvardo kamera vėl dūzgia be perstojo.

Po ilgos pertraukos vėl svečiavomės lietuvių šeimoje ir tai buvo be galo šiltas susitikimas. Nors labai toli nuo savo namų, pasijutome tartum savo šeimoje. Nors mūsų šeimininkai nebekalba lietuviškai, bet čia tebegyvena labai stipri lietuviškos šeimos dvasia.

Henrikas Kulvietis su sunumisMus priėmė Henrikas Kulvietis, Eugenijaus Kulviečio, 1959 m. mirusio lietuvių tapytojo, atvažiavusio į Kolumbiją po karo, sūnus. Henriko žmona Maritsa atvyko į Medellin iš Venesuelos, jie turi 3 sūnus ir dukrą, visi vaikai jau studentai. Labiausiai nustebino sūnus Aleksas: užaugęs tarp senelio paveikslų, jis dega troškimu pamatyti Lietuvą, stengiasi išmokti lietuvių kalbą. Renka medžiagą apie senelį ir nori parašyti apie jį straipsnį. Labai norėtųsi pagelbėti Aleksui atvykti į Vilniaus Universitetą pastudijuoti lietuviškai.

Kitas Medellin'o lietuvis - jau pensininkas, žymus savo srities specialistas chemikas Jonas Klemas (jklemasv@epm.net.co). Moka anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų kalbas ir mums puikiai pagelbėjo kaip vertėjas. Jonas Klemas nori suburti Kolumbijos lietuvius ir jau pradėjo ruošti programą lietuvių emigracijos į Kolumbiją 50-mečiui paminėti (1999).


Sigitas


Pereira, KOLUMBIJA

1998.11.27


Šiandien buvo nuostabi diena. Pirmą kartą po ilgos pertraukos vėl važiavau dviračiu, per kalnus, įspūdingais, egzotiškais slėniais. Kavos plantacijos, bananai, milžiniški bambukai, augalai, kokių niekada gyvenime nesu matęs. Sunku aprašyti vaizdus, bet tai tikra palaima. Tikiuosi, kad Edvardo kamera juos irgi užfiksavo.

Pirmą naktį po Medellin, apsistojome Supia miestelyje, katalikų bažnyčioje. Mus maloniai priėmęs kunigas kitąryt pasirašė Taikos juostoje, o vietinė televizijos studija TeleSupia įrašė interviu su mumis. Jie labai susidomėjo mūsų žygiu, patarė šiek tiek pakeisti maršrutą ir aplankyti Manizales, kur leidžiamas laikraštis "La Patria" ir televija siunčia žinias net trims Kolumbijos sritims. Mes su Goda džiaugiamės nauja galimybe skleisti mūsų žygio idėjas, tuo tarpu kiti nepatenkinti, nes kiekvienas susitikimas atima nemažai laiko, kurio mums ir taip labai trūksta pedalų minimui. Man labai nelengva subalansuoti visų interesus ir retai kada visi būna patenkinti.

Šiaip ar taip "La Patria" turėtų rytoj atspausdinti apie mūsų žygį. Laukti pusę dienos, kol galėsime duoti interviu televizijai, atsisakėme, bet operatorius atvyko su kamera į Bolivar aikštę ir šiek tiek mus pafilmavo. Tiesa, dabar mes važiuojame tik šešiese. Oliveris su Manueliu neištvėrė laukimo ir išvyko dviese iš Madellin ankščiau. Susitiksime prie Peru sienos.

Ne taip paprasta atrasti laiko laiškų ir įspūdžių rašymui. Jei nakvotume viešbučiuose, būtų paprasčiau. Dabar gi iki vėlyvo vakaro bendraujame su žmonėmis, kurie mus priima nakvynei. Bendravimas suteikia prasmę. Nors Meksikoje mums buvo viskas organizuota, tačiau dabar žygis yra daug įvairesnis, pilnas netikėtumų džiaugsmo.

Su simpatiskom vienuolemUžvakar mus priėmė turtinga katalikų bažnyčia, vaišino puikiais valgiais, aptarnavo tamsiaodžiai tarnai. Kunigas pavadino mus herojais ir įrašė linkėjimus Taikos juostoje. Vakar nakvojome vargšų namuose, prižiūrimuose labai simpatiškų vienuolių. Iš ryto pasakojome šių namų gyventojams apie savo kelionę ir matėme laimingas šypsenas jų veiduose. Šiąnakt patekome į amerikietės Alice Meurer, atvykusios prieš 27 metus iš Sietlo, didžiulius namus, kuriuose ji augina beglobius vaikus. Šios moters mama - lietuvė, o tėvas - vokietis. Jai atsitiktinis sustojimas prie jos namų - lyg stebuklas (lietuviai, vokiečiai ir Sietlas), o vaikams - šventė. Kartu virėme valgyti, ant laužo kepėme bulves, dabar groja muzika, dainuojamos kalėdinės dainos. Beveik kiekvieną vakarą - siužetas naujam reportažui. Tačiau dažnai pritrūksta ir jėgų, ir laiko.

Goda, pagrindinė mano pagalbininkė, maloniai nustebino - ji jau puikiai susišneka ispaniškai. Aš tuo tarpu tik pasisveikinti išmokau.


Sigitas


Pasto, KOLUMBIJA

1998.12.01


Kadangi smarkiai atsiliekam nuo grafiko, tai Kolumbiją pralėkėm labai greitai ir rytoj jau turime išvažiuoti į Ekvadorą. Visur žmonės jau ruošiasi šv. Kalėdoms, o mums bus be galo keista jas sutikti vidurvasarį.


Sigitas



ATGAL