Šį kartą nesėkmė ištiko mane. Begeriant kavą, iš rankų iškrito puodelis. Gelbėdamas kavą, užkliudžiau viryklę ir apverčiau puodą su verdančiu vandeniu sau ant kojos. Vanduo subėgo į kojinę ir nuplikino man visą kulną. Paprašiau, kad Gediminas skubiai nuvežtų mane į ligoninę. Mano koją sutvarstė, iš pradžių smarkiai skaudėjo, dabar jau aprimo. Tikiuosi, kad nieko labai rimto, greitai užgis. Bet gal keletą dienų negalėsiu važiuoti dviračiu.

Be perstojo lyja - tropinės liūtys. Po Meksikos dažniausiai nakvojame bažnyčiose ir mokyklose. Visur vaikai mumis be galo domisi. Apie Lietuvą daug kas išgirsta pirmą kartą. Kertant valstybių sienas, pasieniečiai neranda Lietuvos valstybių sąraše. Žmonės galvoja, kad Lietuva yra Afrikoje arba Jugoslavijoje. Be abejo, mums labai trūksta ispanų kalbos...

Nors šitose šalyse mūsų nepasitinka, bet ir čia mes šį tą nuveikiame. Vieną vakarą visi buvome sužavėti Gediminu. Nakvojome skurdžioje mokykloje vargšų kvartale. Gediminas išvirė ryžių košės ir ja vaišino vaikus - visiems po šaukštą. Gal porą valandų jis buvo apspistas krykštaujančių vaikų, o ir mamos susirinko prie mūsų automobilio.


Sigitas

Ką tik atvykome į San Chosė, Kosta Rikos sostinę. Atvažiavome automobiliu, kadangi visą dieną be perstojo lijo. Čia dar nepasibaigęs liūčių sezonas, be to, netoliese, Karibų jūroje, siautėja taifūnas. Mes galime būti labai mobilūs - visi sutelpame į mašiną, dviračiai - į priekabą, o kuprinės - ant stogo. Šiaip niekas nenori važiuoti mašina, bet mes atsiliekame nuo grafiko, o smarkiai lyjant nedidelis malonumas visą dieną šlapti. Tad mano šios dienos pasiūlymui pasiekti San Chosė mašina niekas nesipriešino. Aišku, gaila, kad lyja. Norėjome šiąnakt pasukti prie veikiančio ugnikalnio, bet tokiu oru neverta.

San Chosė apsistojome adventistų bažnyčioje. Salavekas prieš dvejus metus perėjo iš katalikų tikėjimo į protestantus, ir mums su džiaugsmu suranda vietą nakvynei (kartais ir katalikų bažnyčioje). Dabar verdame makaronus ir geriame kavą, o aš guliu prie kompiuterio.


Sigitas

ATGAL