Ką tik atvykome i Quettą. Visi baisiausiai išvargę. Nuo Irano - Pakistano sienos kratėmės apie 17 val. prastu keliu per dykumą. Dabar atsiliekame nuo grafiko 6 dienom. Šiandien dviračiais niekas neturi jėgų važiuoti, bandysime dar pavažiuoti kelis šimtus kilometrų autobusu. Būtų gerai Pakistane pasivyti grafiką.

Quettoje yra Interneto kavinė, tikiuosi, kad ir per telefono liniją bus nesunku prisijungti prie serverio Karchi, nors telefono pokalbiai čia daug brangesni negu Irane.

Šiandien, pirmą kartą po vasaros, Quettoje mus pasitiko lietus - prasideda liūčių sezonas. Vis dar mūsų kiekviena minutė labai užimta. Irane negalėjome pasiimti pinigų su VISA. Quettoje šiaip taip pavyko atrasti banką, kuris mums išdavė pinigų. Dabar skubiai turime ieškoti transporto važiuoti toliau. Jei pavyks rasti nakvynę prie elektros rozetės, parašysime daugiau.


Sigitas

Šiandien mes ilsimės pigiame Multano viešbutyje. Slavekas ir Valteris vakar sirgo, o šiandien blogai jaučiasi Valdekas. Temperatūra ir problemos su virškinimu.

Sigitas

Iš Multano pasiuntėme į Vilnių Edvardo reportažus ir fotojuostas. DHL atstovybės darbuotojai mus labai maloniai priėmė, pavaišino gėrimais ir įdėjo vaistų nuo virškinimo sutrikimo ir maliarijos.

Šiandien mes su Valdemaru pasivijom grupę su nedideliais nuotykiais: aš pamečiau kairės kojos šliurę lipdamas ant autobuso stogo, ir nebeturiu kuo apsiauti. Valdekui lipant iš autobuso nupūtė kepurę ir kažkas čia pat ją „nukniaukė”; važiuodamas patamsy prisijungti prie Interneto pradūriau abi padangas, po to įkritau su dviračiu į griovį ir padariau ore „salto mortale”. Bet pavyko sėkmingai pasiųsti laiškus per Karači serverį, ir dabar jau esu su miegančiais draugais policijos būstinėje.


Sigitas

Valdemaras jau jaučiasi gerai, tik galvoja apie vandens filtrą, kuris mums čia labai praverstų. Visi pataria gerti vandenį tik iš butelių. Čia jie pigesni negu Afrikoje - pusantro litro kainuoja 30 PKR (50 Pakistano rupijų - 1 JAV doleris). Valdemaru aš žaviuosi. Jis visada prašo jį pažadinti, kai aš baigsiu dirbti su kompiuteriu, tada jis rašo. Ir šiaip jis labai aktyvus, ir daug man padeda. Dabar tikrai gera grupė, ir visiems užtenka iniciatyvos, kai reikia ką nors organizuoti.

Rytoj atvyksime į Lahore. Galbūt penktadienį pasiliksime mieste - norėtųsi šiek tiek pasižiūrėti, be to, bandysime ir su žurnalistais susitikti. Tuomet nežinau, ar suspėsime šeštadienį iki pietų atvykti į Amritsarą.

Šiąnakt mes policijoje paprašėme nakvynės, ir jie mus atvedė į miesto salę. Čia susitikome su Pattoki savivaldybės komiteto pirmininku Bao Sh. Muhammad Ayub (kiek suprantu, tai atitinka miesto merą ar tarybos pirmininką) ir kitais komiteto nariais. Jie norėjo mus pavaišinti vakariene, bet mes ką tik buvome pavalgę - tada atnešė saldumynų su arbata. Mes papasakojome apie žygį, parodėme Interneto puslapį, prisijungėme prie Karachi serverio. Pirmininkas pasirašė Taikos juostoje. Mums leido miegoti salėje ir dar dviejuose kambariuose. Miegoti lauke valdžia nenorėjo leisti - sakė pavojinga, gali atšliaužti gyvatės ir t.t.

Šandien po pietų pakilo labai smarkus vėjas, nešdamas dulkių debesis. Apsiniaukė, ir atrodė, kad kils audra. Bet naktį viskas nurimo. Dieną karšta, bet negalima lyginti su Afrika. Aš tokiame karštyje dar jaučiuosi puikiai. Temperatūros negaliu pasakyti, nes termometro neturime. Šiaip įdomu būtų turėti termometrą, drėgmės matuoklį ir altimetrą.


Sigitas

Tai mano ankstesnės istorijos tęsinys. Rašau iš Britų atstovybės Lahorėje.
Iki Lahorės moterys dingo iš akių, užmiršau apie jų egzitavimą. Šen bei ten galėjai pamatyti jas, tačiau jos greičiau priminė laukinius žvėrelius kalnuose berankiojančius medžio šakas ar pjaunančius laukinę žolę, ko gero savo gyvuliams.

Vyrai verda, sėdiniuoja, rūko ar „atlieka pareigą šaliai” su Kalašnikovo automatu rankose - „jei kas nors užpultų”. Panašiai kaip ir mes, rytais jie nusileidžia iš kalnų arbatos. Vieno vyro paklausiau, kokia gi ta jo pareiga šaliai. Jis man paaiškino - neuniformuota policija. Paklausiau iš kur gavo ginklą - US armijos generolas davė. Prieš išeidamas mane nuramino - „Mano tik vienas tikslas, dėl savęs nesibaiminkit!”. Visiškai nesinorėjo tikėti jo žodžiais jo žodžiais, prisiminiau turkų apsaugą. Požiūris į moteris atsiskleidė vėliau, kai pasiekėme mažą Kingri kaimo mokyklą su maždaug 50-čia mokinių.

Nežiūrint žeminančio ir tamsaus požiūrio į moteris, mokykloje retai sutinkamos lyties atstovių buvo - iš penkiasdešimties trys mergaitės. Drąsi pradžia, sakyčiau, Pakistano provincijoje Balučistane, kur dauguma moterų didesnę gyvenimo dalį laikomos uždarytos ir vargu ar moka skaityti.

Stebėjau kaip prasiseda pamokos. Iš pradžių urdų kalba dainuojamas tautinis himnas, po to mokytojas patikrina, ar švarios vaikų rankos. Jei ne, mokytojas suduoda per rankas - čia jis šeimininkas. Tai savaime suprantama, tam neprieštaraujama. Čia vyrų pasaulis. Kažkodėl toks griežtas požiūris man pasirodė netgi pažangus. Važiuojant per miestus į akis krito žmonių pasileidimas, abejingumas.

Kaip negalima imti knygos nešvariomis rankomis, taip pat ir į mokyklą negalima įeiti su batais - batus visi nusiima! Tvarka ir pagarba - to galėtume pasimokyti ir mes.

Bus daugiau.


Goda

ATGAL