R U M U N I J A



Sibiu, RUMUNIJA


1999.07.18

Tārgu Mures, RUMUNIJA

1999.07.16

Siret, RUMUNIJA

1999.07.13


    ATGAL


Sibiu, RUMUNIJA

1999.07.18


Rumunija. Sibiu, miesto aikštėKelias išsišakojo ir suskambo bažnyčios varpai. Mes pasukome įkalnėn link varpų, link kaimo. Jei galėčiau nupasakoti šį varpų skambesį, nupieščiau portretą moters - senos, skurstančios ir nelaimingos, bet jei pažvelgtum atidžiau, be jokios abejonės, pamatytum šios senos damos žavesį ir eleganciją.

Sustojau, kad nufotografuočiau kylančius namelius ir keletą jaunų žmonių, nerūpestingai žengiančių žemyn, - čigonų, gyvenančių šalia šios mirštančios moters.

Rumunija. Sibiu, Melagių tiltasKartu su visais dviratininkais įstūmiau dviratį pro bažnyčios duris. Senyvas vyriškis priėjo, klausdamas, ar kalbu vokiškai. „Atleiskite, bet ne”, atsakiau angliškai. Nepatenkintas ir truputį nusivylęs, jis atsisveikino ir nuėjo savo keliu. Išėjusi iš bažnyčios, pamačiau jį kalbantį su Valdemaru, vieninteliu iš mūsų, kuris šneka vokiškai. Vyriškis papasakojo savo istoriją:

„Labai senai, gal XV ar XVI amžiuje, Austrijos-Vengrijos imperijos laikais, daugybė vokiečių apsigyveno šiose apylinkėse, kadangi pietinė Rumunija buvo milžiniškos imperijos dalis. Mano tėvai čia atsikėlė prieš rusams nugalint austrus, 1918 metais. Aš esu vokietis, nors gimiau Rumunijoje, ir nemačiau Vokietijos iki tos dienos, kai Hitleris visus vokiečius, ir gyvenančius užsienyje, pakvietė prisijungti prie armijos ir padėti vokiečiams laimėti II-ąjį Pasaulinį karą. Prisijungiau ir buvau pasiųstas kovoti prieš „rusus” į Lietuvą. Karas ėjo į pabaigą ir vokiečiai pralaiminėjo, tuo metu rusai, atėję užimti Berlyno, paėmė mane į nelaisvę ir paleido tik po šešių metų. Grįžau namo - į Rumuniją”...

Rumunija. Sibiu, miesto gatvelėVarpams nustojus skambėti, pažvelgiau į varpinę - anksčiau čia buvo laikrodis, dabar tik surudijęs geležinis diskas. Šiai bažnyčiai apie 130 metų ... bet varpai vis dar čia.


Goda

P.S. Šiuo metu visi miega. Pirma nakties. Turime keltis septintą. Pakeitę tik keturis traukinius šį kartą, pasieksime Rumunijos-Bulgarijos sieną. Bulgarijoje vėl gi traukiniu pasieksime Sofiją ir mūsų „draugus adventistus”, kaip sako Sigitas. Sofijoje turime susitikti su Valteriu ir Manueliu, kurie važiavo į Bukareštą, kad gautų Bulgarijos vizas. Tikiuosi, jiems pavyko. Olis turėtų grįžti po mėnesio. Deja, negaliu daugiau parašyti, nes jau labai vėlu, be to, Pieras siaubingai knarkia.


Tārgu Mures, RUMUNIJA

1999.07.16


Rumunija. Tārgu Mures, „Avram Iancu” skulptūraAplankėme didžiausią Rumunijoje našlaičių prieglaudą, 500 vaikų gyvena trijų aukštų pastate. Edvardas paprašė manęs, kad pakalbėčiau su Monika McDaid, prieglaudos valdytoja ir savanore, kuri atvažiavo čia prieš devynis metus ir ėmėsi iniciatyvos, kad padėtų vargšams vaikams. Pasak Monikos, iš pradžių ši vieta buvo nešvari, dvokianti, negalima buvo atskirti berniuko nuo mergaitės (visi buvo aprengti vienodais naktiniais marškiniais - vieninteliais rūbais visiems gyvenimo atvejams). Per devynerius metus gyvenimo sąlygos pagerėjo, tapo labiau „tinkamos gyvenimui”, atvažiavo daugiau savanorių, kurie ėmėsi prižiūrėti silpnuosius ir tuos, kurie niekada neišeidavo net pasižiūrėti į saulę. Savanoriai surinko pinigų, už kuriuos pastatė naują gerą namą dvylikai mergaičių, jiems pavyko keturioms iš jų surasti naujas šeimas. „Vaikai pradėjo šypsotis”, pasakojo Monika, „jie sulaukė pagalbos ir jiems buvo įžiebta geresnio gyvenimo viltis”.

Kai atvažiavome, tučtuojau buvome apsupti vaikų, žiūrinčių, kalbančių, liečiančių. Viena mergaitė buvo taip ištroškusi meilės ir dėmesio, kad apsikabino, apsivijo rankomis aplink kiekvieno mūsų kaklą.

Jei norite artimiau susipažinti su šia prieglauda, aplankykite vaikus Internete, adresu
http://www.rca.usv.ro, taip pat galite parašyti Monikai el. paštu (fonv@warpnet.ro) ar dar geriau - nusiųskite atvirutę vaikams, esu tikra, kad jie bus labai laimingi, sulaukę Jūsų dėmesio!


Rumunija. Tārgu Mures, teismo rūmaiTuo metu, kai lankėme našlaičius, Karlota gulėjo ligoninėje Černovtsy mieste. Diagnozė: sunkus apsinuodijimas, tikriausiai nuo vietinio vandens arba PEPSI. Valerijus jai ir Pierui padėjo įlipti į traukinį ir pavyti mus Tārgu Mures.

Pasiekti Tārgu Mures buvo pragariškai sunku, bent jau man - dabar aš važiuoju lėtai ir tingiai. Net kalnuoti Karpatai būtų buvę pakenčiami, jei ne didelis atstumas ir nuolatinis lietus. Turiu prisipažinti - du kartus buvau pavežėta. Ančica prisijungė prie manęs ir mes nusnūdome sausame ir šiltame sunkvežimyje. Tačiau kitas rytas buvo tikras iššūkis mums visiems. Lietus nesiliovė dar nuo vakar vakaro ir mes niekaip negalėjome išsikrapštyti iš šilto rumuniško namo iki vidurdienio. O musų dar laukė 180 kilometrų!!! Kaip pasakė Ančica, „jei kas nors įveiks šį atstumą, nukelsiu prieš jį kepurę”.

Vienintelis buvo ... Valdemaras, kuris pamanė, kad Oliveris važiuoja priekyje ir visą dieną bandė jį pavyti. Tik pasiekęs Tārgu Mures, Valdemaras suprato, kad jis pirmas ir vienintelis!  Kiti pavažiavo 60 km iki Bistricos ir ten sėdo į traukinį. Ančica, Edvardas ir aš irgi atvykome traukiniu, bet 10 valandų vėliau.

Tą patį rytą vėliau, kai pabudau, Tārgu Mures adventistų bažnyčios pastorius su šypsena veide pakomentavo: „Už džiaugsmą mokame sunkumais”. Prisiminiau Afriką, pasitryniau akis ir pagalvojau, kad jis šimtąkart teisus.


Goda


Siret, RUMUNIJA

1999.07.13


Vakar, liepos 12 d., atvykau į Černovtsi, paskutinį Ukrainos miestą. Jaučiuosi kitaip - lyg pradėčiau nuo pradžių. Per pastarąsias dvi savaites pamiršau visus nepriteklius, kuriuos teko patirti kelionėje, ir pamėgau komfortą - savo didelę seną lovą, šiltą vandenį, gerą maistą, mamos dėmesį ir rūpestį. Daugiau gyvenau praeitimi negu ateitimi. Prisijungimas prie grupės ir tolesnė kelionė į Japoniją man vis dar skamba kaip neįtikinamiausia svajonė, nepaisant visų geriausių linkėjimų. Kiek aš nuvažiuosiu, ar išsipildys mano svajonė?

Vietoj to, kad važiuočiau iki Viksany, pirmojo Rumunijos miesto, išlipau iš traukinio Černovtsi. Traukinys jau buvo išstovėjęs tris valandas, kai išgirdau Sigito balsą ir netrukus pamačiau jį su Valerijum (mūsų Baltarusijos koordinatoriumi). Tada supratau - galas mano tinginiavimo dienoms. Grupę radau miegančią adventistų bažnyčioje. Karlota šiek tiek sirgo. Ryte nuvežėme ją pas gydytoją, kuris dviratininkę laikinai paguldė į ligoninę, kad išplautų skrandį ir duotų vaistų prieš infekciją. Pieras ir Valerijus ją prižiūri. Po kelių dienų italai turėtų mus pavyti.

Valerijus pasakojo, kad visa grupė pavargo, nes jiems teko ŠEŠIS kartus persėsti iš vieno traukinio į kitą, kol pasiekė Černovtsi. Šaunu, kad visas transportas buvo suorganizuotas nemokamai.

Šiandien pirma diena Rumunijoje, geras saulėtas oras, šiuo metu išvykstame į didžiausią našlaičių prieglaudą Rumunijoje.


Goda



ATGAL