S E N E G A L AS



Tamba-Counda, SENEGALAS


1999.03.31

Pakeliui į Dakarą, SENEGALAS

1999.04.01

Dakaras, SENEGALAS (1)

1999.04.02

Dakaras, SENEGALAS (2)

1999.04.04

Dakaras, SENEGALAS (3)

1999.04.05

Dakaras, SENEGALAS (4)

1999.04.06

St. Luisas, SENEGALAS

1999.04.16


   
ATGAL


Tamba-Counda, SENEGALAS

1999.03.31


Ką tik atvykome į Senegalą. Slavekui vėl maliarija, ir mes išvažiuojame skubiai traukiniu į Dakarą. Tikiuosi iš Dakaro parašyti daugiau, dabar negaliu, nes traukinys jau išvažiuoja.

Sigitas



My friend, my brother and sister,
My lover, my solder and mister,

Listen and hear me,
give me a hope, and no fear ...

to be dirty, but healthy,
to be tired, but strong,
to be woman - no wrong.

What can I offer you?
What can I say?
Being so close
And still far away?!

Give me a hope that my friend will be well,
Give me a hope there will be no hell,
Tell me you'll feed me and love me again,
And I will be back to kiss you, my friend.

Goda - su meile, rūpesčiu ir viltimi,
belaukiant naktinio traukinio į Dakarą.

P.S. Sukūriau eilėraštį per keletą minučių. Pastarujų dienų įvykiai sukėlė tiek daug minčių ir jausmų, kad negalėjau jų neišlieti. Pedalus mynėme šlykščiu akmenuotu keliu, kepino 45 laipsnių karštis, buvau alkana ir neturėjau nė skatiko, prašiau maisto iš neturtingų vietinių gyventojų. Esu ištroškusi, murzina, pikta ir nusilpusi. Vieninteliai dalykai, ko noriu - kuo greičiau pasiekti Dakarą, pasiimti iš banko pinigų, švaraus ir sotaus maisto, pailsėti ir kurį laiką pamiršti visas egzistencijos problemas - elektros stoką, bjaurius akmenuotus kelius, troškulį, alkį, dulkes ir purvą. Be galo trokštu perskaityti el. žinutes, parašyti atvirukus draugams ir namiškiams, kad esu čia - gyva ir sveika. Tai būna labai retai, bet šiandien noriu linksmintis. Po 239 dienų (8 mėn. ir 3 dienos) išvykimo iš namų, nuvažiavus 11 045 km, išvengus Afrikietiškų ligų, nugabenus save iki Tamba-Counda (461 km iki Dakaro) dėkoju Dievui, kad esu čia, gyva, noriu linksmintis.


Pakeliui į Dakarą, SENEGALAS

1999.04.01


Siunčiu žinią iš pakelės stotelės. Judame link Dakaro labai lėtai. Turbūt atvyksime naktį, o gal tik iš ryto. Važiuojame "gyvuliniu vagonu", bet jaučiamės labai gerai. Slaveko sveikata irgi pasitaisė.

Paskutinės dienos buvo sunkios: kelias nuo Labe buvo labai prastas, duobėtas, ėmė lūžti dviračiai. Karštis, pinigų, maisto ir vandens stygius veikia mus visus, o labiausiai - Godą. Slavekui vėl pakilo temperatūra, be to, jo dviratis tokiems keliams visiškai netinkamas, ir jis galėjo tik iš lėto judėti pirmyn.

Šiaip taip pasiekėme Koundarą - paskutinį didesnį Gvinėjos miestelį. Iš čia laukė 2 dienų kelionė iki pirmojo Senegalo miestelio. Sutiktas japonas, keliaujantis motociklu aplink pasaulį, šią kelio atkarpą pavadino "very dirty road". Po ilgų svarstymų nutarėme nerizikuoti įstrigti smėlynuose ir nusisamdėme mašiną, kuri mus per 8 val. nuvežė 113 km, ir išleido Medina Gounas kaimelyje. Iš čia jau asfaltas veda iki pat Dakaro.

Iš tikro kelias už sienos buvo ypatingai sudarkytas. Kratėmės per duobes, gūbrius, keldami debesis dulkių. Kelionė mašinomis Afrikoje verta atskiro aprašymo. Vairuotojai mašinų visiškai nesaugo: mūsų 7-vietis Pežo vežė 12 žmonių viduje ir dar vieną ant stogo. Ant stogo buvo sukrautas ir visas mūsų bagažas, ant jo piramide sudėti ir pririšti dviračiai. Kur tik galima, vairuotojas lėkė visu greičiu, staigiai stabdydamas ar darydamas posūkius. Mašinos dugnas pastoviai daužėsi į kelią, ir atrodė, kad mašina tikrai subyrės. Moteriai mašinoje pasidarė bloga, ji vėmė į kibiriuką ir pylė pro langą.

Aš buvau įsitaisęs gan patogiai, pusiau išlindęs pro langą galėjau gėrėtis savana mėnesienoje. Iš mūsų kelionė labiausiai nuvargino Godą ir Slaveką, kuriam pakilo temperatūra, ir jį visai apleido jėgos. Ligoninėje jam vėl diagnozavo maliariją (temperatūra vakar iš ryto buvo 39°C). Po vaistų jam žymiai geriau, ir vakar jis jau ramiai miegojo, pasiklojęs kilimėlį prie bėgių kartu su šalia išsitiesusiais negrais. Tikimės, kad Dakare jis greitai pasveiks ir keliaus su mumis toliau.

Atrodo, Senegale ryšis bus geresnis. Šitame miestelyje telefono kabinos beveik ant kiekvieno kampo, o elektra irgi šviečia net kaimuose. Dabar sudėtingiausia atkarpa bus per Sacharą. Čia karšta, tik naktimis šiek tiek atvėsta. Savana išdegusi ir laukia lietaus sezono, kuris prasideda gegužyje.

Mes stengiamės patenkinti Jūsų linkėjimus ir būti sveiki, bet tai irgi brangu. Afrikoje galima apsinuodyti ir užsikrėsti kiekviename žingsnyje. Kiekvienas iš mūsų per dieną turi išgerti 5-6 litrus vandens. Visur rekomenduoja gerti tik vandenį iš butelių. Vienas litras kainuoja apie dolerį, ir mūsų finansinės galimybės to neleidžia, todėl galime lengvai užsikrėsti cholera. Be to, turguje valgome maistą iš "švarių indų", plaunamų šimtus kartų per dieną tame pačiame vandenyje. Dažnai paleidžia vidurius. Bet tokia yra Afrika.


Sigitas


Dakaras, SENEGALAS (1)

1999.04.02


Šiandien anksti iš ryto atvykome į Dakarą, dabar sėdime Maroko ambasadoje, laukdami sprendimo dėl vizų. Antra dalis kelionės į Dakarą buvo ne tokia puiki, kaip tikėjomės. Teko persėsti į kitą vagoną, kuris nežmoniškai kratėsi ir dulkėjo. Neprisimenu, kada toks nešvarus buvau. Be to, dar naktį užpuolė uodai, tikiuosi, kad maliarija neapkretė. Vidury nakties Godai iš krepšio ištraukė piniginę su ką tik Tamba-Counda banke paimtais pinigais ir VISA kortele. Uždegėme žvakę (važiavome visiškoje tamsoje), bet vagis jau buvo dingęs. Mes įtariame vieną negrą, kuris buvo įsitaisęs miegoti šalia mūsų.

Maroko ambasadoje pradėjau rašyti šitą laišką, o baigiu naktį Adventistų misijoje, kur apsistojome iki antradienio. Ši diena buvo baisiai įtempta, bet sėkminga. Maroko vizas gavome veltui. Mums antradienį organizuoja priėmimą pas Sporto ministrą. Paskutinę minutę prieš uždarant DHL, suspėjau atsiimti siuntinį. Valterį, vilkintį Taikos žygio marškinėliais, mieste užkalbino 2 negrai ir pasakė, kad jie žino apie mūsų žygį ir klausė, ar mes neiname pas Sporto ministrą, kur jie dirba. Aš trumpai papasakojau, kad jų ministras buvo man atsiuntęs pakvietimą ir kad GMPR Senegalo koordinatorius Coly Gomis su mano pagalba emigravo į Italija. Sužinoję, kad aš nesusitaręs dėl vizito, jie pasisiūlė suorganizuoti priemimą antradienį iš ryto. Sekmadienį Senegalo Nepriklausomybės diena, ir pirmadienį niekas nedirba. Jie pasikvietė mus į kavinę.

Pažiūrėjau į laikrodį - jau 3 valanda nakties. Ilgai skaičiau laiškus. Prisiminiau pavasarį ir Velykas Lietuvoje. Labai ačiū visiems, stengsiuos mintimis pabūti su Jumis.


Sigitas

P.S. Rytoj dalį dienos praleisiu, lakstydamas po parduotuves - turiu atrasti dujų balioną, dviračiui rėmą ir t.t., vėliau reikia būtinai išsiskalbti (nepanašu, kad mieste būtų skalbyklų) ir remontuoti dviratį. Sekmadienį gal eisime pasižiūrėti šventinių renginių.


Dakaras, SENEGALAS (2)

1999.04.04    21 val.


VELYKOS. Neteko valgyti margučių, bet išsiviriau pusryčiams paprastų kiaušinių. Slawekas adventistas ir Velykų nešvenčia, Edvardas kiaušinių nevalgo, tai pasidalinau su Valteriu. Visą dieną skalbėmės ir valėm dviračius - buvom be galo purvini po paskutinių dienų kelionės. Dabar vakare sėdau rašyti laiškų.

Aš vis dar bandau įtikinti ir kitus, kad rašytų savo spaudos agentūroms. Kodėl straipsneliai apie žygį negalėtų būti atspausdinti Peru ir Lenkijos laikraščiuose. Peru Soledad bando ieškoti Valteriui rėmėjų, nes jis turi pinigų tik iki Europos, o Slaveku rūpinasi jo brolis.

Slavekas jau sveikas, net ir į ligoninę nėjo, ir mes jau išvažiavę iš maliarijos zonos. Rytoj planuosiu maršrutą per Senegalą. Mes turime ne pilną mėnesį iki Europos. Nuo Dakaro buvo numatytas pervažiavimas iki Mauritanijos, bet mes gal kažkiek važiuosime dviračiais, nes čia jau pasibaigė karščiai, naktimis net šalta būna. Dakaro klimatas visiškai kitoks nei Akros ir Abidzano, dar nesuprantu kodėl.

Labai ačiū už visus sveikinimus.


Sigitas


Dakaras, SENEGALAS (3)

1999.04.05    2 val. nakties


  "Kaip Jūs planuojate įveikti Vakarų Sacharą? Ar yra galimybė apiplaukti?"

Per Vakarų Sacharą važiuoja mašinų vilkstinė su apsauga. Kitaip negalima, nes išklydus iš kelio galima užvažiuoti ant minos. Tai kartais atsitinka, net ir važiuojant su vilkstine. Tikiuosi parašyti apie tai daugiau, kai turėsiu daugiau informacijos. Lygtai iš Mauritanijos galima būtų nuplaukti į Ispaniją, bet į Maroka kažin. Antradienį bandysim ieškoti informacijos ambasadose.

Parašus į Taikos juostą renkame, vis neturiu laiko ir galimybių nurašyti internetui. Dramblio Kaulo Krante pasirašė "Refugee" (nežinau kaip versti - pabėgėlių nuo karo) mokyklos direktorius ir keli pabėgėliai iš Liberijos, Gvinėjoje - Katalikų misijos kunigas, Senegale - traukinio stoties viršininkas. Su įžymiais žmonėm nebuvom susitikę, bet karo pabėgėlių parašai, manau, verti dėmesio.

Šiai nakčiai užteks, reikia lįsti į palapinę (rašau mažame sandėliuke, kur mums leido pasidėti daiktus).

Labanakt,


Sigitas


Dakaras, SENEGALAS (4)

1999.04.06


Šiandien sueina lygiai 8 mėnesiai, kai pradėjome žygį Sietle.

Tik ką išėjome iš Ispanijos ambasados, kur mūsų net įsileisti nenorėjo. Sakė, vizos Valteriui niekas čia neišduos. Bet šiaip taip pavyko (aš pareikalavau, kad užregistruotu mano raštą ir parašyų oficialų atsakymą), ir viza turėtų būti penktadienį paruošta. Bet mums pareiškė, kad ir lietuviams, ir lenkams reikalinga viza į Ispanija. Tai labai nustebino Slaveką, kuris jau seniai po Šengeno šalis važinėja be vizų. Dėl Lietuvos - tai gal jie dar negavo rašto iš Ispanijos. Aš paprašiau, kad pasitikrintų, ir tik rytoj man pasakys atsakymą. Kaip ir galvojau, dėl vizito pas Sporto ministrą mus apgavo, bet dėl to labai nesigailim.


Sigitas


St. Luisas, SENEGALAS

1999.04.16


Ką tik atvykome į St. Luisą. Naktį praleidome 9 km iki miesto palapinėse ant smėlio. Ir vakar, ir šiandien mynėme pedalus prieš vėją tik 10 km/h greičiu. Nuo Dakaro iki st. Luiso yra 257 km, tačiau padrąsinti dviračių parduotuvės Dakare viršininko, ryžomės važiuoti palei paplūdimį, čia vyksta žymusis "Paryžiaus-Dakaro" ralis. Mus suviliojo mintis, kad keletą dienų praleisime prie vandenyno. Deja, mūsų dviračiams šis nuotykis buvo per sunkus, praradome daug laiko ir jėgų stumdami juos per gilų smėlį. Galų gale padarę didelį lanką grįžome į pagrindinį kelią, St. Luisą pasiekėme tik per šešias (nors planavome per tris) dienas.

Rytoj kirsime Mauritanijos sieną. Balandžio 21 d. turime išskristi iš Nuakshot į Kasablanką. Šiuo metų laiku pervažiuoti Vakarų Sacharą neįmanomą.


Sigitas



ATGAL